Kunigaikštis Radvila paprašė marškinėlių su Barboros atvaizdu

Kunigaikščio Motiejaus Radvilos žmona, pamačiusi dizainerę ir parodų kuratorę Juliją Janus Lenkijoje, Radvilų rūmuose Nieborove vykusiame parodos atidaryme, vilkinčią marškinėlius su šiuolaikiškai pavaizduota Barbora Radvilaite, paprašė tokių pačių. „Vos grįžusi į Lietuvą, išsiunčiau rinkinio Slapta meilė kūrinius Radvilų šeimai“, – pasakoja Julija Janus..
Nuo šio atsitiktinumo Julija dar labiau įsitikinusi, kad Barboros ir Žygimanto meilės istorija šiandien gali būti pasakojama šiuolaikiniais dizaino, ekskursijų ir patyrimų būdais.

Interviu su Julija Janus: kodėl miestai tampa meilės istorijos pasakotojais?

– Julija, kodėl tave taip traukia Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė?

– Tai ne vien dviejų žmonių jausmai. Tai istorija, jungusi visą šalį. Reta proga, kai politinis sprendimas pasitraukė prieš meilę. Ir visa Lietuva tapo šios istorijos liudininke.

– Bet juk Romeo ir Džiuljeta – pasaulinė legenda. Kuo ši istorija ypatinga?

– Šekspyras buvo beveik Augusto ir Barboros amžininkas. Tik jo tragedija – išgalvota, o mūsų istorija – tikra. Joje tiek paslapčių, kad kiekviena karta ją išgyvena iš naujo.

– Tavo projektai apima suvenyrų dizainą, kvapus, ekskursijas, parodas. Kodėl toks platus požiūris?

– Kad istorija paliestų, ji turi būti kažkuo artima, patiriama, o ne sausas faktas. Vienam svarbu girdėti, kitam – ragauti ar uosti. Todėl kuriu erdves, pasakojimus, daiktus kuriose istorija tampa asmenine.

– Kokie miestai jau tapo tavo pasakojimo, sukurtų ekskursijų dalimi?

– Vilnius kalba per Barboros Radvilaitės gyvenimo ženklus pilių komplekse ir senamiestyje, Kaunas – per karaliaus Augusto pasiuntinio Jono Kopfo istorijas. Artėja laikas Klaipėdai, kur vystėsi svarbūs Prūsijos ryšiai su Jogailaičiais. Kiekvienas miestas gali būti šio pasakojimo dalis.

– Tu kuruoji ir parodas. Ką tau reiškia paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ veikianti Vilniaus Istorijų namuose?

–  Man, kaip parodos sumanutojai – tai galimybė parodyti Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę ne tik kaip faktų rinkinius, bet kaip gyvas moteris. Lietuvos nacionalinis muziejus suteikė jungtines pajėgas ir erdvę kūrybai, o lankytojų susidomėjimas parodė, kad tokio formato reikia. Kitąmet ši paroda keliaus į Upsalą, Švediją.

– Kodėl šiandien mums reikia suvenyrų ar daiktų iš Barboros ir Žygimanto istorijos?

– Todėl, kad suvenyras – atminties nešėjas. Laikydamas rankoje daiktą, jauti, kad istorija gyvena ir tavyje. Tai tylus priminimas, kad meilė ir drąsa gali būti stipresnės už protokolą.

– Ir pabaigai – ką kuri dabar?

– Rašau istorinį detektyvą ir trilerį apie Barboros ir Augusto istoriją. Mano tikslas – padaryti šią legendą žinomą tarptautiniu mastu, kad ji pritrauktų žmones atvykti į Lietuvą ieškoti romantikos ir istorijos paslapčių.