Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) pristato visuomenei parodą apie 1863–1864 m. viešai nužudytų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus, kuriuos tuometinė Rusijos imperija slapta užkasė Gedimino kalne.
2017–2019 m. LNM archeologų aptikti radiniai ir jų istoriją atskleidžiantis pasakojimas „Neužmiršti sukilėliai“ papildė nuolatinę Gedimino pilies bokšto parodą.
Artėjant birželio 15 d., kai 1863 m. Lukiškių aikštėje buvo viešai pakartas vienas iš sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas, lankytojai kviečiami atminti šių kovotojų istorijas.
Netikėtas atradimas Gedimino kalne
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų.
Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta.
LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos žinovais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.).
Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Sukilimo aukos ir palaikų kelias į Gedimino kalną
1863–1864 m. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje vyko plataus masto sukilimas, siekiant išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos.
XIX a. tai buvo kovingiausias visoje Rusijos imperijoje nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sąjūdis, į kurį kovoti stojo apie 15 tūkst. įvairių luomų sukilėlių – bajorų, valstiečių, miestiečių, dvasininkų.
Dalyvių kiekiu, ginkluote ir amunicija sukilėliai smarkiai atsiliko nuo imperinės kariuomenės, tačiau jų kova už išsivadavimą buvo žūtbūtinė.
Iki 1865 m. sausio 1 d. apie 22 tūkst. asmenų buvo imperijos nuteisti mirtimi, nubausti katorga, išsiųsti į kasyklas, ištremti į tolimas Rusijos vietoves, atiduoti imperijos kariuomenės ir policijos priežiūrai.
Po sukilimo pradėta beatodairiška krašto rusifikacija, tęstos represijos, masiškai vykdytos mirties bausmės.
Vilniuje vykdytos viešos sukilėlių egzekucijos sušaudant arba pakariant Lukiškių aikštėje. Yra išlikęs nuteistųjų sąrašas su pavardėmis, nurodytu mirties bausmės įvykdymo būdu ir egzekucijos data.
Lukiškių aikštėje mirties bausmė buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Gedimino kalno aikštelėje archeologinių tyrimų metu rasta 20 jų palaikų.
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai tikėjosi surasti ir pirmosios 1863–1864 m. Lukiškių aikštėje vykdytų egzekucijų aukos – Michailo Muravjovo įsakymu sušaudyto kunigo Stanislovo Išoros – palaikus, tačiau jų buvimo vieta tyrėjams vis dar lieka mįslė.
Po viešų egzekucijų palaikai buvo slapta užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – ant Gedimino kalno, kuris 1831 m. caro įsakymu buvo paverstas Rusijos imperijos karinės žinybos tvirtove. Artimieji negalėjo palaidoti savo mylimųjų. Bendražygiai negalėjo palaikų pagerbti.
Sprendimas po egzekucijų sukilėlių kūnus slapta užkasti ant Gedimino kalno nebuvo atsitiktinis. Rusijos imperija paslėpė palaikus, kad taip dar labiau palaužtų sukilimo dvasią.
Kaip pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė: „Tai parodo, kad prieš sukilėlius buvo vykdomas ne tik fizinis, bet ir psichologinis karas.
Rusijos imperija siekė visais įmanomais būdais naikinti žmonių viltį, kad jiems pavyks ištrūkti iš okupacinės priespaudos.
Viena to dalis buvo viešos sukilėlių egzekucijos Lukiškių aikštėje, kita – palaikų paslėpimas, neleidęs artimiesiems atsisveikinti, o sukilimo dalyviams burtis ir mobilizuotis tolesnei kovai. Visa tai buvo sąmoningos priemonės, skirtos palaikyti žmonių baimę įsitraukti į judėjimą prieš okupacinę imperiją.“
Pagerbiant šias aukas, 2019 m. lapkričio 22 d. buvo surengtos valstybinės laidotuvės ir sukilimo vadų bei dalyvių palaikai, rasti ant Gedimino kalno, buvo perlaidoti Senosiose Rasų kapinėse Vilniuje.
Psichologinio karo įamžinimas Gedimino pilies bokšte
Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija pasakojama naujoje Gedimino pilies bokšto parodoje „Neužmiršti sukilėliai“, kuri papildo nuolatinę šio LNM padalinio parodą.
Joje lankytojai gali išvysti sukilėlio Eduardo Čaplinskio veido atspaudą kalkėse ir jo veido rekonstrukciją, kartu su palaikais užkastus kovotojų religinius medaliukus, kryželius.
Parodoje lankytojų laukia interaktyvus žinių terminalas lietuvių ir anglų kalbomis.
Terminale galima susipažinti su kalne rastų sukilėlių gyvenimo, mirties bei jų asmeninių daiktų istorijomis, sužinoti apie kalne archeologinių tyrimų metu rastą Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės jungtuvių žiedą, kurį galima išvysti kitame LNM padalinyje – kalno papėdėje esančiame Pilininko name.
Gedimino kalno aikštelėje lankytojų dėmesio laukia 2023 m. visuomenei pristatytas memorialas su įamžiantomis sukilėlių palaikų radimo vietomis.
Memorialą, parodos „Neužmiršti sukilėliai“ lankytojams matomą per Gedimino pilies bokšto langą, sukūrė LNM paskelbtas viešąsias varžytuves laimėjęs architektas Gintaras Čaikauskas (UAB „Architektūros linija“).
