Naujosios Zelandijos istorikas Skotas Fluti: apie sugrįžimą prie lietuviškų šaknų, atminties kultūros ir muziejų vaidmenį šiandienos pasaulyje

Prieš daugiau nei šimtmetį Skoto Fluti (Scotto Flutey) protėviai paliko Lietuvą, tačiau šią vasarą istorikas iš Naujosios Zelandijos pirmą kartą atvyko į šalį, iš kurios kilusi jo šeima.

Dalyvaudamas programoje „Bring Together Lithuania“ jis atlieka praktiką VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“, kur gilina žinias apie Lietuvos kultūros lauką ir dalijasi savo patirtimi dirbant memorialiniuose muziejuose.

Skotas pasakoja apie savo lietuviškas ir maoriškas šaknis, apie tai, kaip svarbu permąstyti kolektyvinę atmintį postkolonijiniame pasaulyje, ir kaip ryšys su protėvių žeme gali ne tik padėti suprasti praeitį, bet ir atverti naujas galimybes ateičiai.

– Kokie ryšiai sieja tave su Lietuva? Kada ir kaip ėmei domėtis savo šeimos istorija?

– Turiu pripažinti, kad mano ryšiai su Lietuva labai tolimi – mano senelio senelis emigravo iš Kauno į Angliją paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Gyvendamas Mančesteryje jis vedė lenkę, kuri buvo kilusi iš šiandienos Suvalkų regiono.

Mano senelis augo prastame Mančesterio rajone, nedidelėje lietuvių ir lenkų bendruomenėje, o ieškodamas geresnio gyvenimo 1952 m. emigravo į Naująją Zelandiją. Jo kultūra ir šeimos istorijos man atrodė neįtikėtinai tolimi, būdamas jaunuolis norėjau suprasti jų gyvenimus, kurie taip skyrėsi nuo manojo.

Kita mano šeimos dalis kilusi iš įvairių Europos tautų (daugiausia britų) ir maorių (ngāi tahu, ngāti mamoe ir Pietų Salos waitaha), kas yra įprasta tarp šeimų, kurių kelios kartos jau gyvena N. Zelandijoje. Bet jei atsirastų dar vienas lietuvių ir ngāi tahu palikuonis, mielai su juo susipažinčiau.

– Kaip nusprendei užpildyti paraišką „Bring Together Lithuania“ programai ir atvykti į Lietuvą? Kas tave motyvavo?

– „Bring Together Lithuania“ programa mane sudomino dėl asmeninių ir profesinių priežasčių. Profesiškai mane domina galimybė pritaikyti savo gebėjimus kitoje šalyje ir mokytis iš užsienio institucijų.

Asmeniškai – mano šeima Lietuvoje nesilankė 120 metų, o aš pats šią šalį norėjau aplankyti nuo mažens. Šeimoje, nepaisant laiko ir geografinio atstumo, vis dar prisimename savo senąją Giedraičių pavardę. Labai gera čia lankytis ir būti taip šiltai priimtam.

– Kodėl pasirinkai praktiką atlikti būtent VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“?

– Esu kilęs iš Vanganujo, nedidelio miesto, į kurį grįžau dirbti kaip paveldosaugininkas. 2021 m. abu šie miestai tapo UNESCO kūrybinių miestų programos dalimi, Vilnius – kaip literatūros miestas, o Vanganujus – kaip dizaino miestas.

Prisidėjau pildant mūsų miesto paraišką UNESCO programai, tad užkabino galimybė užmegzti ryšius su Vilniumi ir jo, kaip literatūros miesto, veiklomis. Tikiuosi, kad Vilnius ir Vanganujus ir toliau dalinsis sumanymais bei ryšiais per kūrybinių miestų programą.

– Papasakok apie savo darbą Naujosios Zelandijos memorialiniuose muziejuose – kokiuose projektuose dalyvavai, kurie iš jų tau paliko didžiausią įspūdį?

– Esu dirbęs muziejuje, skirtame Katerinai Mansfieldai (Katherine Mansfield) – vienai garsiausių anglakalbių modernistų rašytojų, mano literatūrinei veikėjai. Katerina paliko Velingtoną (šalies sostinę) kaip įmanoma anksčiau tam, kad Britanijoje ir Europoje pradėtų naują gyvenimo laiką kaip bandanti rašytoja.

Tad memorialinis muziejus, įkurtas name, kuriame gimė Mansfielda, turi pristatyti pasiekimus, kuriuos rašytoja pelnė kitoje pasaulio pusėje! Čia dirbau su archeologiniais radiniais, aptiktais muziejaus statybų metu, taip pat kuriant parodas ir rengiant darbus rodymui.

Dar viena artima širdžiai institucija yra regioninis Vanganujaus muziejus, įkurtas XIX a. dešimtajame dešimtmetyje, gerai žinomas tarp svečių ir vietinių.

Jis skirtas išsaugoti Vanganujaus gamtos, žmonių ir jų pasakojimų atminimą. Jau daugelį dešimtmečių muziejaus politika ir kasdienis darbas vadovaujasi formaliu bendravimu su maorių bendruomenėmis, gyvenančiomis muziejaus apylinkėse.

Institucijoje dirba žinovai, kurie išmano kaitiakitanga – globojimo praktikas, kurių pagalba muziejuje Vanganujaus tautų vardu saugomi joms svarbūs daiktai.

Čia taip pat saugomi daiktai priklausantys kitoms iwi (gentims) ir hapū (šeimų klanams). Pirmieji kolonijiniai muziejai šiuos daiktus rodė dekoratyviai, atimdami galią ir kuratorystės balsą iš kultūrų, kurioms jie priklauso – tad dabartiniai muziejai sunkiai dirba, kad įgytų vietinių bendruomenių pasitikėjimą, ypatingai tose šalyse, kur naujakuriai buvo pagrindiniai kolonijinės galios nešėjai.

To meto muziejai, vykdydami kolonijinės kultūros politikos užduotis, pristatė vietos bendruomenių papročius kaip pasenusius ir nereikalingus. Jei šiandien muziejai ir toliau vadovausis tokiomis nuostatomis ir nepermąstys, kaip ir kodėl jie įkurti, kam jie tarnauja, jiems bus sunku išlaikyti vietos bendruomenių palaikymą.

Sykį teko garbė pagelbėti iš Anglijos repatrijuojant taonga (brangenybes) – prisidėjau rašydamas laiškus daugiausia Te Reo Māori (maorių kalba) apie vieno britų naujakurio kultūrinius ir materialinius santykius su Kaiwhaiki kaimo bendruomene, gyvenančia prie Vanganujaus upės.

Kultūriškai svarbių vertybių repatriacija į Aotearoą (Naująją Zelandiją) įgyja vis daugiau reikšmės vietos muziejų darbotvarkėje, mat nemaža dalis nacionaliniuose ir užsienio rinkiniuose saugomų taonga atsirado ten abejotinomis aplinkybėmis.

Dažnai muziejai patys aiškiai pasako, kad rinkinyje saugomas daiktas jiems nepriklauso ir gali būti atiduotas bendruomenėms, kurioms jis turi ypatingą reikšmę – kai kurios taonga, pavyzdžiui apsiaustai, skolinami svarbioms progoms.

– Kaip tavo darbo patirtis padeda atlikti praktiką Lietuvoje? Ar yra kas nors tematiškai ar metodiškai bendro šių šalių muziejų veikloje?

– Savo darbe matau sėkmingus muziejų ir kultūrinių programų veiklos pavyzdžius – tad nors veiklos kontekstas skiriasi, tikiuosi, kad man pavyko pasidalinti naujomis mintimis su kolegomis Vilniaus kultūriniame sektoriuje.

Kultūra nuolat kinta, nors ir atrodo, kad pasaulis, varomas technologijų, kinta dar sparčiau ir nuolat išbando mūsų konvencijų ribas.

Šių pokyčių kontekste svarbu nepamiršti skirti dėmesio skirtingiems požiūriams, aplinkybėms ir istorijos interpretavimo būdams, kurių pagrindimui, nepriklausomai nuo kultūrinių ar technologinių pokyčių, visada reikalingi patikimi istoriniai tyrimai.

– Kaip memorialiniai muziejai prisideda formuojant kolektyvinę atmintį? Ar pastebi skirtumų atminties kultūroje tarp Lietuvos ir Naujosios Zelandijos?

– Šis klausimas iš esmės apibrėžia mano patirtį atliekant praktiką čia. Seniau memorialiniai muziejai galėdavo būti vieta, kur išmokstama žiūrėti tam tikru kampu.

Manau, kad socialinių medijų ir interneto eroje veikiantys memorialiniai muziejai turi naujų galimybių suteikti vietą dialogui apie kolektyvinę tapatybę ar atmintį. Čia būtų galima atvirai diskutuoti šiomis temomis, perkeliant pokalbius iš namų ar darbo erdvių į tokias kultūrines įstaigas.

Stebiu kaip Lietuvoje svarstomi klausimai dėl žymių sovietmečio kultūros veikėjų įamžinimo – ar šiandien tie žmonės turėtų būti pagerbti, ar apskritai matomi viešose erdvėse.

Atrodo, kad apie tai kalbėti pradėta neseniai, tai nekelia nuostabos. Okupacijos patirtis Lietuvoje vis dar siekia daugelio žmonių gyvąją atmintį.

Šios temos – labai jautrios, jų sukeltais jausmais nesidalinama. Taip pat pastaraisiais metais mačiau parodų, liudijančių naujo dialogo pradžią, siekį atsiverti viešai diskusijai apie tai, kokia šių istorijų reikšmė ir kaip jos gali būti pasakojamos.

Tiek Lietuvoje, tiek Naujojoje Zelandijoje pabrėžiama sakytinės istorijos svarba, abiejuose kraštuose būta laikmečių, kai vietinės kalbos buvo taip slopinamos, kad sakytinė istorija tapdavo tvariausiu būdu išsaugoti kultūrą.

Mano gimtinėje yra paminklų, gatvių pavadinimų, vietovardžių, žeidžiančių tam tikras visuomenės grupes, todėl valdžia juos imasi keisti – šis procesas tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį.

Jei galios institucijos per lėtai reaguoja į vertybę, pavyzdžiui, paminklą, kuris įgyja skaldantį poveikį, didėja tikimybė, kad vietos bendruomenė jį išniekins ar net nugriaus.

Taip 1995 m. nutiko mano mieste, kai buvusio ministro pirmininko skulptūrai buvo simboliškai nukirsdinta galva už jo ryšius su kolonijine britų valdžia bei atsisakymu laikytis 1840 m. Vaitangio sutarties (mūsų pagrindinio konstitucinio dokumento, dėl kurio pastaraisiais metais taip pat netyla diskusijos).

– Ar turėjai progų susipažinti su lietuvių literatūra? Gal atradai autorių ar kūrinių, patraukusių tavo dėmesį?

– Deja, kadangi visai nemoku lietuvių kalbos, šiuo klausimu esu gana ribotas! Bet skaičiau 2025 m. Vilnius Review žurnalo numerį, man patiko Austėjos Jakas ir Mindaugo Nastaravičiaus poezija bei Kotrynos Zylės romano „Mylimi kaulai“ ištrauka. Gerai, kad yra toks žurnalas, jo dėka anglakalbiai skaitytojai gali susipažinti su šiuolaikine lietuvių literatūra.

– Kokių kultūrinių skirtumų ar panašumų teko įžvelgti tarp Lietuvos ir Naujosios Zelandijos? Ar kažkas tave nustebino?

– Mano gimtinėje, prasilenkiant gatvėje su praeiviais įprasta pažiūrėti į akis, nusišypsoti, gal net pasisveikinti. Žmonės pratę dėkoti autobusų vairuotojams už kelionę autobusu, visi išlipdami sako „ačiū, vairuotojau“.

Lietuvius toks elgesys juokina, glumina, kartais net gąsdina, tad man teko prie to priprasti. Bet nustebino ir tai, kad susipažinus artimiau, asmeniniame ar profesiniame bendravime žmonės labai linkę domėtis mano šalimi, net jos politika.

Man labai didelį įspūdį daro lietuvių bei kitų Lietuvoje įsikūrusių tautybių daugiakalbystė. Mūsų švietimo sistema ne itin stipriai puoselėja kalbų mokymąsi, gal nieko keisto, juk esame izoliuota šalis. Britams ištikimas kultūrinis elitas ilgus metus stengėsi slopinti maorių kalbą.

Rodos, kad lietuviams būdingas rūpestis savo kalba kažkuo panašus į pastarųjų metų bandymus atgaivinti maorių kalbą ir kultūrą Naujojoje Zelandijoje.

– Ką buvimas Lietuvoje tau reiškia asmeniškai – galbūt tam tikra prasme jautiesi grįžęs prie savo šaknų?

– Buvimas čia reiškia labai daug, neperdedu sakydamas, kad ši vasara buvo laimingiausia mano gyvenime. Gaila, kad nebėra kai kurių vyresnių giminaičių, jie džiaugtųsi sužinoję, kad ryšys buvo atkurtas.

Esu tikras, kad užmezgiau ilgametį santykį su Lietuva ir jos žmonėmis bei manau, kad ateityje tikrai galėčiau sugrįžti, pradėti mokytis kalbos.

Šio apsilankymo dėka lietuviai jau domisi mano bendruomene, todėl tikrai toliau dalinsiuosi patirtimi. Asmeniškai ir profesiškai, Lietuva ir Naujoji Zelandija nuo šiol pažinos viena kitą kiek geriau, ir viliuosi, kad šie santykiai ateityje tik stiprės!

VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ liepos 15 d. 18 val. kviečia į susitikimą su istoriku Skotu Flučiu (Scottu Flutey) iš Naujosios Zelandijos Vilniaus literatų namuose (Šv. Jono g. 11). Renginį moderuos Marius Burokas, diskusija vyks anglų kalba. Daugiau žinių apie renginį [čia]

VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ įkurta 2021 m. lapkritį sostinei gavus UNESCO literatūros miesto statusą. Įsitraukdama į UNESCO literatūros miestų tinklo veiklas, VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ rengia renginius, skirtus rašytojų ir kitų literatūros lauko profesionalų tobulėjimui, užsienio rašytojų rezidencijas sostinėje, rengia mokomąsias veiklas suaugusiems ir vaikams.

Įstaiga turi tris padalinius: Vilniaus literatų namus, Pamėnkalnio vilą ir Profesorių namą. Juose ne tik vyksta gausybė literatūrinių renginių, bet ir veikia jaunųjų rašytojų, knygų klubai, rengiamos ekskursijos.

Žinias teikia „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ komunikacijos vadovė Emilija Blockutė, emilija@vilniusliterature.lt. .