Lietuvos nacionalinis muziejus pastarąjį penkmetį garsėja lankytojų su individualiais poreikiais įtraukties projektais, įtrauktis jiems svarbi ir įdarbinimo srityje – 3 proc. organizacijos darbuotojų turi negalią.
Marius (47 m.), nuo vaikystės sergantis epilepsija, – vienas iš jų. Su įdarbinimo tarpininkų „SOPA“ pagalba, vyras kelis mėnesius savanoriavo muziejaus Numizmatikos skyriuje, o dabar jau tapo oficialiu darbuotoju – fotografuoja monetas, medalius ir įvairius ženklus bei ženklelius.
Nuo savanorystės iki darbo
Marius daug metų dirbo reklamos srityje, rašė teatro pjeses, fotografavo spektaklius. Vėliau karjeroje padarė pertrauką – šešiolika metų namuose rūpinosi vaikais.
Vaikams išaugus, Marius nusprendė grįžti į darbo rinką, tačiau prisipažino supratęs, kad viskas labai pasikeitę – tiek darbo tempas, tiek reikalavimai, rinką užpildė jaunesni kandidatai. Nepadėjo ir tai, kad Mariaus kasdienei savijautai turėjo įtakos negalia.
„Vienas pažįstamas patarė kreiptis į „SOPĄ“. Sudalyvavau „DUOday“ sumanyme keliose įmonėse. Buvo įdomu pažinti naujas galimybes – duoda kompiuterį ir rodyk, ką sugebi.
Tačiau lemiamu susitikimu tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus darbuotojos Birutės Gavėnaitės-Žiūrienės apsilankymas „SOPA“, kur ji pristatė savanorystės galimybes muziejuje. Iš karto išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane pakvietė pabandyti“ – pasakoja Marius.
„Marius nedirbo šešiolika metų, tad, kaip ir daugeliui po ilgo nedarbo laikotarpio, jam reikėjo laiko pamažu sugrįžti į darbo ritmą. Pradėjome nuo užsiėmimų, kuriuose stiprinome bendruosius gebėjimus, savęs pristatymo įgūdžius, ruošėme darbo pokalbiams, tobulinome kompiuterinį raštingumą.
Tam, kad darbdaviai pamatytų jo potencialą, Marius savanoriavo muziejuje – tai padėjo įrodyti jo motyvaciją ir gebėjimus. Vėliau sekė praktika ir tik po to jis buvo įdarbintas. Kai gavo darbo pasiūlymą, padėjome Mariui susitvarkyti dokumentus, suderinti darbo grafiką – kad naujas startas būtų kuo sklandesnis,“ – pasakojo įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė.
Darbu prisideda prie Lietuvos tapatybės išsaugojimo
Lietuvos nacionaliniame muziejuje Marius dirba Numizmatikos skyriuje, rinkinio kuratoriaus pareigose. Kol kas jo pagrindinis darbas – įvaldyti makrofotografiją, fotografuoti jam pateikiamus eksponatus ir tvarkyti suskaitmenintus vaizdus, kuriuos kolegos kelia į LIMIS.
LIMIS – tai nacionalinė skaitmeninė sistema, sukurta tam, kad būtų kaupiami, saugomi, tvarkomi ir viešinami Lietuvos muziejuose saugomi duomenys apie kultūros vertybes ir muziejines vertybes.
Vyras prisimena, kad tik pravėrus savo būsimo darbo kabineto duris muziejuje, jį užplūdo mieli atsiminimai: „Knygos ir kavos kvapas visiškai primena biblioteką vaikystėje, į kurią vaikščiojau nuo 7 metų.
Nuo mažų dienų svajojau būti mokslininku arba bibliotekininku. Tai rami, maloni aplinka, kurioje gali pabėgti nuo gyvenimo triukšmo ir užsiimti kūryba.“
Fotografija Marius žavėjosi nuo vaikystės, jo tėtis buvo profesionalus fotografas: „Dar vaikas fotografavau su „Smena“ fotoaparatu. Tada perėjau prie skaitmeninės fotografijos, fotografavau teatro spektaklius visoje Lietuvoje. Pirmas fotografuotas spektaklis buvo Oskaro Koršunovo „Grimas“.
Moku ir foto kameras prižiūrėti, ir šviesas sustatyti. Tačiau makrofotografija man – senai dominusi, bet nepažinta sritis. Džiaugiuosi galimybe į ją pasinerti. Dirbu su šviesadėže, fotoaparatu, makroobjektyvais ir fotografuoju labai įvairaus dydžio monetas – nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų.“
„Didžiausią įspūdį iš monetų fotografavimo palieka tai, kad prisilieti prie istorijos. Štai dabar fotografuoju XVII a. Zigmanto III Vazos monetas. Jau atskiriu monetas, kurios lietuviškos, kurios Lenkijoje ar Latvijoje kaldintos. Didžiausią įspūdį man paliko taip vadinami Vytauto pinigėliai.
Vienoje pusėje raitelis su kalaviju, o kitoje ryškūs Gediminaičių stulpai. Jų buvo labai mažai. Savo darbu bent kruopelyte prisidedu prie Lietuvos tapatybės išsaugojimo,“ – džiaugiasi Marius.
Žinios apie negalią – tik dokumentuose
„Nesakau apie savo negalią, nes ji labai stigmatizuota. Kai žmonės išgirsta žodį „epilepsija“, jie iš karto galvoja, kad žmogus, kaip F. Dostojevskis savo kūrinyje „Idiotas“ aprašė, krenta ir ima dribti putos iš burnos…
Bet tai toli nuo teisybės, yra labai įvairių epilepsijos formų. Man priepuoliai būna tik naktį. Aš net mokyklą baigiau ir niekas nežinojo, kad turiu epilepsiją,“ – pasakoja Marius.
LNM Numizmatikos skyriaus vadovė Dalia Grimalauskaitė Marių giria kaip žingeidų ir aktyvų kolegą: „Kaip vadovė, turiu žinių apie Mariaus negalią, į ką svarbu atsižvelgti darbo aplinkoje bei užduotyse, tačiau Marius man toks pat darbuotojas kaip kiti ir, kadangi jo darbo pobūdis pritaikytas pagal turimus iššūkius, negalia – tik dokumentuose liekanti tema.
Kartais kolegas reikia paskatinti, o Marių reikia prilaikyti. Nepaisant to, jis ateina anksčiausiai ir išeina vos ne valanda vėliau. Labai patiko, kad Mariui viskas įdomu.
Kai jam duodu fotografuoti kokį blizgantį daiktą, kur žinau, kad sudėtinga, su kokiu azartu jis imasi iššūkių. Tai žmogus, kuriam iš tikrųjų labai įdomu ir viliuosi, kad jis su mumis dirbs daug metų.“
Marius pripažįsta, kad pats turi prisiminti pailsėti: „Man šis darbas labai patinka. Net keista tai vadinti darbu. Ryte aš keliuosi 6:15, bet būna nuo 6 pabundu ir mąstau, kaip galima būtų geriau kokį objektą nufotografuoti. Man tai techninis ir kūrybinis iššūkis.“
Muziejus skatina darbuotojų įvairovę bei įtrauktį
„Mūsų bendradarbiavimas su „SOPA“ prasidėjo iš noro kurti atviresnę ir įvairesnę bendruomenę Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Suprantame, kad kalbant apie darbuotojų emocinę gerovę, neįmanoma ignoruoti įtraukties ir galimybės susipažinti su skirtingais žmonėmis.
Tai neatsiejama nuo mūsų misijos saugoti Lietuvos atmintį, kad padėtume pažinti save šiandienos pasaulyje, tik per bendrą darbą gimsta tikrasis pažinimas,“ – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė Inga Navickienė.
Lietuvos nacionalinis muziejus ne tik bendradarbiauja su „SOPA“ kandidatų su negalia įdarbinimo srityje, bet ir vykdo ne vieną projektą lankytojų su individualiais poreikiais srityje. I. Navickienė pabrėžia, kad muziejus – atvira bendruomenė, kurioje laukiami visi: „Mūsų darbuotojai dalyvavo stovyklose, kuriose artimiau susipažino su įvairių bendruomenių kultūra.
Šiuo metu daugiau nei 3% muziejaus darbuotojų turi negalią – vienas žmogus buvo išėjęs ir visai neseniai vėl sugrįžo dirbti į muziejų. Mariaus įsiotraukimas į komandą ir jo indėlis dar kartą parodė, kad svarbiausia – žmogaus noras dirbti, augti ir tobulėti.
Tai ne tik įkvepia mus, bet ir daro mus atsakingesnius formuojant požiūrį į visuomenės įvairovę. Kiekvienas toks pavyzdys atveria daugiau durų kitiems. Tai mums rodo, kad esame pasiruošę priimti kiekvieną žmogų – ir lankytoją, ir darbuotoją.“
Marius džiaugiasi ne tik kasdieniu darbu, bet ir profesiniu tobulėjimu: „Noriu ne tik tobulėti makrofotografijoje, bet ateityje gilinti ir savo žinias numizmatikos srityje.
Pradžioje muziejaus kolegos atrodė tiesiog malonūs, svetingi žmonės, kurie mane betarpiškai priima, bet susipažinęs sužinojau, kad tai – Europos lygio žinovai. Man garbė dirbti kartu ir norisi lygiuotis į juos. Patekau čia į geras rankas.“
