Aptardamas jau daugiau nei 30 metų senumo įvykius, kurių metu tragiškai žuvo 14 taikių Lietuvos laisvės gynėjų, o šimtai buvo sužeista, istorikas pažymi, kad tai buvo masinio fizinio susidūrimo formą įgijusio politinio (geopolitinio) konflikto kulminacija – tarp nepriklausomybę paskelbusios ir teisiniu-demokratiniu būdu ją įtvirtinti siekusios, bet dar niekieno nepripažintos Lietuvos valstybės ir ginkluotą karinę jėgą pasitelkusių konservatyviai ir imperiškai mąstančių sovietinės sistemos ir SSRS geopolitinio vientisumo išsaugojimo šalininkų.

„1990-ųjų ir 1991-ųjų sandūroje situacija atrodė galimai naudinga prosovietinėms imperialistinėms jėgoms.

Atsirado šiokių tokių trinčių tarp Lietuvos Vyriausybės ir jos pirmininkės Kazimieros Prunskienės bei Aukščiausiosios Tarybos tuometinės dešiniosios daugumos su Vytautu Landsbergiu priešakyje.

Daugelio žmonių pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės nutarimas „paleisti“ kainas, nes trūko daugelio gaminių, ir siekiant, kad pradėtų bent kiek veikti laisvoji rinka.

Tai sukėlė žmonių pasipiktinimą, tarp jų – ir radikalių disidentų, tokių kaip Antanas Terleckas ir jo šalininkai.

Aukščiausioji Taryba Vyriausybės nutarimą atšaukė, o pati Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti.

Nors skubiai buvo sudaryta ir patvirtinta nauja nuosaikių centristinių pažiūrų ekonomisto Alberto Šimėno vadovaujama vyriausybė, bet vidaus politinė padėtis, savaime suprantama, nebuvo stabili, ir Lietuvos nepriklausomybės priešininkams atrodė, kad galima šituo pasinaudoti, imituoti Lietuvos valdžia nepatenkintų žmonių „sukilimą“ ir įvykdyti valstybės perversmą“, – kruvinosios Sausio 13-osios nakties priešistorę pasakoja prof. dr. A. Kulakauskas.

Apie šturmą žinojo ir užsienio žiniasklaida

Norint tai padaryti, aiškina politologas, svarbiausia buvo nutraukti nepriklausomybę paskelbusio Lietuvos parlamento ir jam pavaldžios Vyriausybės darbą, o tam reikėjo užimti Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Tačiau pirmas bandymas tai padaryti dar atvirai nenaudojant ginkluotos jėgos prosovietinio perversmo rengėjams nepavyko. Sąjūdžio sukviesti nepriklausomybės šalininkai ir pastato viduje buvusi apsauga rūmus apgynė.

Tuomet „perversmo“ rengėjai nutarė, kad pirmiausiai reikia atkirsti Lietuvos valdžią nuo masinės komunikacijos priemonių.

Iš pradžių jau pasitelkus Maskvai pavaldžią karinę jėgą buvo užimti Spaudos rūmai, o naktį iš sausio 12-os į 13-ą  surengtas tūkstančių nepriklausomybės šalininkų saugomų valstybinio radijo ir televizijos rūmų bei televizijos bokšto šturmas.

Žiauraus šturmo metu žuvo 13 šių vietų gynėjų (dar vienas sunkiai sužalotas mirė po kelių dienų), daugelis buvo sužeisti.

„Šturmas nevyko nakties tyloje. Vilniuje buvo vienas kitas užsienio žurnalistas, todėl nufilmuoti žiauraus šturmo vaizdai palydovinio ryšio dėka jau tą pačią naktį pasiekė Vakarų šalių televizijas.

Kadangi jau penkti metai Sovietų Sąjungoje buvo vykdoma vadinamoji perestroikos politika, ir, apskritai imant, sovietinis režimas tuomet jau nebuvo totalitarinis, tai tarptautinės opinijos ir demokratizacija suinteresuotų jėgų SSRS viduje spaudžiamas šios šalies lyderis M. Gorbačiovas buvo priverstas norom nenorom stabdyti tolesnį perversmo vyksmą”, – pažymi prof. A. Kulakauskas.

Įsiminė žmonių solidarumas

Pasak pašnekovo, labiausiai jam iš to meto įsiminė žmonių solidarumas, vienybė, ryžtas burtis ir ginti valstybės nepriklausomybę.

Kadangi nebuvo aišku, ar kuriam laikui pristabdyti perversmininkai neatnaujins savo agresijos prieš Lietuvą ir nepabandys dar kartą užimti Lietuvos parlamento rūmus, tūkstančių žmonių budėjimas, sudarant „gyvąjį skydą“ prie barikadomis apsuptų rūmų tęsėsi visą tų metų žiemą.

Politologas atkreipia dėmesį, jog iš vidaus rūmus gynė įvairiais atsitiktiniais ginklais apsiginklavę savanoriai.

Pastate buvo daug skysto kuro talpų, tad jei būtų buvę nutarta vėl šturmuoti AT pastatą, jis būtų virtęs fakelu ir daugybė žmonių, valstybės pareigūnų, valdžios atstovų būtų žuvę.

„Apskritai po Sausio 13-osios kiekvienam mąstančiam žmogui turėjo būti aišku, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas nėra tik „landsbergininkų“ reikalas, kaip kad bandė aiškinti pusiaukelėje įstrigusio perversmo rengėjai.

Šis reikalas buvo didžiosios dalies Lietuvos žmonių troškimas“, – sako profesorius.

Pašnekovas teigia visą laiką manęs, jog tokio istorinio lygmens politiniams sprendimams tik Parlamento nutarimų nepakanka.

Reikia, kad dėl jų savo valią tiesiogiai pareikšti galėtų visi rinkimų teisę turintys piliečiai.

Todėl jis labai apsidžiaugęs, kai, praėjus kelioms dienoms po kruvinų įvykių, buvo pranešta, jog Aukščiausiosios Tarybos vadovybė (prezidiumas) nutarė vasario 9 d. surengti visuotinę Lietuvos piliečių apklausą.

Jos metu piliečiai turėjo atsakyti į klausimą, ar pritaria tam, kad rengiamoje naujoje Lietuvos Konstitucijoje būtų straipsnis, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė.

Pritarimas nepriklausomybei – milžiniškas

A. Kulakauskui, netiesiogiai, o per draugus ir pažįstamus (daugiausia per Vytenį Povilą Andriukaitį) dalyvavusiam ir būsimo Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto projektų svarstymuose, kilo mintis, kad reikia nedelsiant rengti masinę gyventojų, pritariančių nepriklausomybei, apklausą, ir šią apklausą galėtų rengti Sąjūdis.

Tuometinis Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, istorikas Juozas Tumelis, pasiūlė tokios apklausos projektą parengti raštu ir rytojaus dieną apsvarstyti Sąjūdžio Tarybos posėdyje.

Projekto rengime dalyvavo rašytojas Liudvikas Jakimavičius, istorikas Alfredas Bumblauskas ir teisininkas, Teisės instituto direktorius Stasys Stačiokas.

Posėdyje pozicijos dėl tokios apklausos reikalingumo išsiskyrė, tad J. Tumelis pasiūlė dėl sumanymo atsiklausti Vytauto Landsbergio nuomonės.

Grįžti prie klausimo svarstymo nereikėjo, nes, kaip jau minėta, rengti visuotinę apklausą nutarė Aukščiausios Tarybos vadovybė, kurios nuostatas, atrodo, bus labiausiai paveikęs tomis dienomis į Vilnių atvykęs islandų ekonomistas, politikas ir diplomatas Jonas Baldvinas Hanibalsonas (Jón Baldvin Hannibalsson).

Remiantis LR Konstitucijos 1-ojo straipsnio formuluote, šalies žmonių buvo klausiama: „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“.

Pritarimas buvo milžiniškas – apklausoje dalyvavo 84,7 proc. Lietuvos rinkėjų, nepriklausomybei pritarė 90 proc. apklaustųjų, arba daugiau nei 2 milijonai žmonių.

Po dviejų dienų Islandija tapo pirmąja Vakarų valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę.

„Tai buvo simbolinis politinis aktas, bet jau tarptautinis žingsnis. Žinoma, Lietuvos nepriklausomybės klausimas dar kybojo ore, bet promaskvietiškos jėgos tokių žiaurių veiksmų, kaip Sausio 13-ąją, imtis nebedrįso.

Klausimas išsisprendė, kai tos jėgos nesėkmingai pabandė įvykdyti perversmą Maskvoje rugpjūtį. Tai sudarė sąlygas ir SSRS žlugimui.

Beje – po rugpjūčio pučo, Baltijos šalių nepriklausomybę iškart pripažino ir Vakarų valstybės, o taip pat ir pati Sovietų Sąjunga.

Taigi Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių nepriklausomybė buvo dar iki SSRS likvidavimo“, – istorinius įvykius primena prof. A. Kulakauskas.

Visavertės laisvės esmė – pagarba kitokiai minčiai

Paklaustas apie Sausio 13-osios svarbiausias pamokas ir reikšmę šiandien, istorikas pažymi, jog žmonės mokosi ne iš istorinės praeities, o iš savo patirties.

Taigi dabar 1991 m. įvykiai vieniems yra jausmus kelianti atmintis ir prisiminimai, kitiems, jaunesniems, – tik pasakojimai apie praeitį, o neretai ir ideologinė konjunktūra.

Viešojoje erdvėje pasakojimai apie praeitį neretai mitologizuojami. Mokslininkas tikina, jog praeis dar nemažai metų, kol aptariami įvykiai virs tikrąja istorija.

„Kiekvienas istorinis laikotarpis yra išskirtinis. Tai buvo tautinio atgimimo, prabudimo metas.

Svarbu suprasti, kad ir valstybės nepriklausomybė, ir žmogaus laisvė visuomet reikalauja pastangų jas ginti.

Kartu laisvė yra ir pagarba kitam, kitokiai minčiai, žmonės nėra ir neturi būti visi vienodai mąstantys. Būtent tai ir yra visavertės laisvės esmė.

O grėsmės demokratijai ir žmogaus laisvei egzistuoja visada“, – sako prof. A. Kulakauskas.