Gegužės 16 d. Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje ilgamečiam Lietuvių kalbos instituto darbuotojui, vertingais darbais praturtinusiam lituanistikos aruodą, „Vilnijos“ draugijos įkūrėjui ir jos pirmininkui, aktyviam visuomenės veikėjui habil. dr. Kazimierui Garšvai buvo įteikta 21-oji Stanislovo Rapolionio premija.
Apdovanojimas iškiliam mokslininkui įteiktas už ilgametį nenuilstamą darbą puoselėjant tautinę kultūrą ir gimtąją kalbą, stiprinant lietuvišką tapatybę. Taip pat už lietuviškų mokyklų steigimą ir jų globą Rytų Lietuvoje.
Renginio metu Lietuvių kalbos instituto mokslininkė ir premijos laimėtojo bendražygė dr. Nijolė Tuomienė aukštai įvertino dr. Kazimiero Garšvos mokslinį darbą. Jo nuoširdų ir pasiaukojantį triūsą lietuvių kalbos baruose, šiltai papasakojo apie kolegos žmogiškąsias savybes.
Kalbininkė pabrėžė, kad Kazimiero asmenybė iš kitų aiškiai išsiskiria nepajudinamai tvirtu pasaulėžiūros stuburu.
Dr. N. Tuomienė padėkojo Kazimierui už ilgametį bendravimą ir mokslininko rūpestį. Taip pat ir nuolatinį raginimą „negaišti laiko“ ir kruopščiai rinkti gimtosios lietuvių tarmės duomenis Baltarusijoje, Ramaškonių apylinkėse, užrašyti kuo daugiau vietos lietuvių prisiminimų ir liudijimų.
Reikia pripažinti, kad patyręs kalbininkas dr. K. Garšva buvo teisus – izoliuotose lietuvių salose Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje išlikusios lietuvių tarmės yra išskirtinė vertybė ir tikras išsaugotų senovinių kalbos ypatybių lobynas.
Dar vienas išskirtinis dr. Kazimiero Garšvos bruožas – ištikimybė savo principams ir idealams. Puiki šios savybės iliustracija – nuoseklus, kantrus ir ilgalaikis darbas toje pačioje darbovietėje.
Lietuvių kalbos institute Kazimieras pradėjo dirbti 1973 m. Ir per tuos 52 darbo metus vienoje mokslo įstaigoje jis ėjo visas pareigas – nuo vyresniojo laboranto iki vyriausiojo mokslo darbuotojo ir centro vadovo. Įdomu ir tai, kad dr. K. Garšva dirbo beveik visuose instituto padaliniuose. Tai įrodo, koks platus yra mokslininko nagrinėjamų ir studijuojamų temų spektras.
Be to, Kazimieras yra prasitaręs, kad studijų metais rašė eilėraščius ir jau buvo pasukęs tikro literato keliu. Tačiau legendinio lietuvių kalbos istorijos ir tarmių tyrinėtojo profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus paskaitos paskatinusios Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentą susidomėti tarmėmis ir, baigus studijas, tapti tikru dialektologu.
Viena svarbiausių dr. K. Garšvos mokslinių tyrimų sričių – lietuvių kalbos tarmės. Pirmiausia kalbininkas tyrinėjo savo gimtąją šiaurės vakarų panevėžiškių tarmę.
Vėliau Kazimieras aistringai domėjosi ir ilgus metus nuosekliai tyrinėjo nykstančias lietuvių kalbos paribio ir užribio tarmes – aprašė jų istoriją ir būdingiausius bruožus.
K. Garšvos knygos
Didžiausią dėmesį mokslininkas skyrė Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos pakraščių lietuvių tarmėms. Šie tyrimai sugulė į kelias solidžias mokslininko knygas. Tai „Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija)“ (2005), „Latvijos lietuvių šnektos“ (2015), „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ (2024).
Svarbu pabrėžti, kad kalbininkas nepraleido nė vienos mokslinės ar visuomeninės ekspedicijos į etnines lietuvių žemes, o daugybę kartų yra vykęs tyrinėti pats vienas.
Ir ten jis visada užrašinėjo vietos lietuvių prisiminimus, vietovių ir vandens telkinių pavadinimus, taip pat įrašė daugybę valandų garso įrašų. Be to, Kazimieras visada ragino jaunesnius kolegas ir studentus nepraleisti nė vienos progos ten užfiksuoti lietuvių kalbos faktus.
Mat lietuviškų salų Baltarusijoje, atskirtų nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto, tarmė yra archajiška ir dėl savo izoliacijos išsaugojusi išskirtinumą ir grožį. Gerai mokėdamas latviškai, Kazimieras tapo svarbiausiu ir unikaliu lietuvių kalbos liekanų Latvijos paribiuose tyrėju.
Pastaraisiais metais tyrėjas savo darbus skyrė dar vienai labai svarbiai temai – Rytų Lietuvos vardynui ir jo slavinimo istorijai. Naujausias mokslininko darbas – elektroninė studija „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ (2024) (čia).
Tai mokslo ir kalbos politikos darbas, atspindintis svarbiausias Rytų Lietuvos vardyno ir jo rašybos naujienas. Leidinio tikslas – atsakyti į klausimą, ar dėl nelietuviškos asmenvardžių ir vietovardžių rašybos dokumentuose bei viešuosiuose užrašuose kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai. Lietuvių kalbos savitumui, ar tai tikrai nepaveiktų lietuvių kalbos papročiai.
Akivaizdu, kad į kalbos istorijos ir šiuolaikinės padėties tyrimų lobyną įdėtas solidus, reikšmingas indėlis, tačiau kalbininkui dr. K. Garšvai to nepakanka, nes jo interesų spektras nepalyginamai platesnis.
K. Garšva neabejotinai yra išskirtinė asmenybė, nes jis tikras, nenuilstamas visuomenės veikėjas, patriotas ir neabejingas savo šalies pilietis, garbingas Sąjūdžio karys. Jo pozicija buvo ir tebėra aiškiai girdima Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyvenimo kontekste, lietuvių kalbos išsaugojimo, kultūros ir švietimo klausimų peripetijose.
Visa ši plati veikla verčia susimąstyti ir kelia didžiulę pagarbą, kaip vienas žmogus geba suvienyti ir įkvėpti daugybę kitų žmonių. Net ir tų, kurie toli gražu nėra susiję su kalbotyra, lietuvybės išsaugojimu ar Rytų Lietuvos švietimo problemomis. Neretai jo įkvepiantys žodžiai bei darbai žadina mūsų apsnūdusį kitų Lietuvos regionų lietuvių pilietiškumą, tautiškumą.
Kolegos ir bendražygiai stebisi, kaip Garšva, būdamas ne tik „Vilnijos“ draugijos pirmininku, bet ir aktyviu švietimo draugijos „Rytas“ bei visuomenino judėjimo „TALKA kalbai ir tautai“ tarybų nariu.
Taip pat „Žiemgalos“ žurnalo, „Vorutos“ laikraščio redakcinės kolegijos bei kitų organizacijų nariu ir patarėju, kažkokiu būdu sugebėjo parašyti per dešimtį monografijų ir kitų knygų, daugiau nei tūkstantį įvairių straipsnių.
Sparčiai ir aktyviai reaguodamas į Lietuvos politines naujienas, jis parašė daugybę rezoliucijų ir dekretų Rytų Lietuvos regionui svarbiais lietuviškojo švietimo ir tapatybės išsaugojimo klausimais.
Be to, Kazimieras geba prisibelsti į ministerijų, Seimo ir aukštų valdžios pareigūnų duris ir viešai reikšti savo principingą požiūris dėl lietuvybės likimo Rytų Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje.
