Šiais metais minėsime ne vieno Lietuvos valstybės naikinimo veiksmo aštuoniasdešimt penktąsias metines. Prisiminsime ne vieną juodą ir tragišką valstybei akimirką iš 1940-ųjų.
Viena iš tokių akimirkų
Ankstyvi Vilnijos gyventojų trėmimai, kuriuos sovietai vykdė dar iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos.
Mes gerai prisimename ir žinome 1941-ųjų birželio ir vėlesnes tremtis, tačiau 1939-ųjų rudenį Vilniaus krašte šeimininkavusių sovietų žvėriškumai dažnai išsprūsta iš regėjimo lauko.
Jau 1939-ųjų spalį – lapkritį Lietuvos valstybės pareigūnus, persikėlusius į atgautą Vilnių, užgriuvo vilniečių skundai dėl raudonarmiečių ir NKVD vykdytų suėmimų.
Lapkričio pabaigoje Vyriausybės įgaliotinis turėjo 352 suimtų ir išvežtų žmonių pavardžių sąrašą, kuriame buvo gydytojai, prekybininkai, tarnautojai ir kiti žmonės, kalėję Balstogės, Lydos ir Minsko kalėjimuose.
Per Lietuvos pasiuntinį Maskvoje Ladą Natkevičių (1893–1945) bandyta gelbėti tuos, kurie turėjo teisę tapti Lietuvos piliečiais. Kitų išgelbėti jau nebuvo įmanoma.
Sunku pasakyti, kiek tiksliai per daugiau nei pusę metų buvo suimta ir ištremta Vilnijos lietuvių. Žinomi pavieniai lietuviai, Vilnijos kaimuose suimti 1940-ųjų sausį.
Kartu su kitais 1939-ųjų rudenį Sovietų aneksuotų teritorijų gyventojais Rytų Lietuvos gyventojai išgyveno tris masinius trėmimus: 1940 m. vasario 10 d., balandžio 9-14 d. ir birželio 29 d. Labiausiai ši represijų banga buvo nukreipta prieš lenkus.
Lygiai prieš 85 metus, 1940 m. vasario 10 d. NKVD ištrėmė 139 590 Lenkijos piliečius. Jie buvo išskirstyti į 21 sritį bei kraštą ir įkurdinti 115 kaimų.
Daugiausia šeimų išsiųsta į Archangelsko (8084), Irkutsko (3114), Sverdlovsko (2809) sritis, Krasnojarsko kraštą (3279) ir Komijos Autonominę Respubliką (2191). Iš viso šios kampanijos metu ištremta 28 612 šeimų.
Bet represuoti buvo ne tik lenkai, o ir kitų tautybių žmonės. Straipsnyje „Sovietinis genocidas“ istorikas Arvydas Anušauskas šiuos įvykius aprašo taip:
„Sovietų Sąjungai grasant karine jėga, 1939 m. spalio 10 d. kartu su Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutartimi buvo pasirašyta ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Pagal šią sutartį Lietuvai atiteko tik dalis Vilniaus krašto.
Daug krašto lietuvių liko Sovietų Sąjungos aneksuotoje teritorijoje (Švenčionyse, Rudnioje, Gervėčiuose ir kt.) ir pirmieji patyrė komunistinio genocido baisumus.
Jiems pirmiesiems buvo imtas taikyti SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos 1939 m. spalio 11 d. pasirašytas įsakymas Nr. 0012231, kuriame buvo suformuluota genocido rengėjų doktrina aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojų atžvilgiu.
Jame nurodyta, kurias žmonių grupes pirmiausia reikia sunaikinti pagal komunistinės ideologijos reikalavimus įvertinus tų žmonių socialinę kilmę ir padėtį.
Tarp jų buvo
Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos nekomunistinių organizacijų nariai, kalėjimų tarnautojai, policininkai, dvarininkai, fabrikantai, valstybinių įstaigų darbuotojai, karininkai, pabėgėliai iš Lenkijos, neišvykę vokiečių repatriantai ir šių žmonių šeimų nariai.
Iš esmės jie visi turėjo būti suregistruoti ir pasmerkti pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso (BK) 58 straipsnį.
Ne veltui nuo 1935 m. SSRS NKVD Užsienio skyrius Lietuvos politikų, karių ir policininkų sekimo bylose („Gedemin“, „Forpost“ ir „Filiory“) kaupė jų sąrašus. Kai kuriems visuomenės ir politikos veikėjams buvo sudaromos atskiros bylos.
Paskutiniam nepriklausomos Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 5-ojo skyriaus 9-asis poskyris tokią bylą sudarė dar 1939 m. birželio 27 d. Viskas buvo skirta vienam tikslui – numatytai okupacijai, aneksijai ir tautos potencialui naikinti.“
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma vertybė, makabriškai iliustruojanti šiuos įvykius. Tai yra sveikinimas artėjančių 1940-ųjų proga.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą ir narsiuosius Lietuvos karius sveikina Sovietų pajėgų Lietuvoje vadas divizijos vadas Korobkovas ir Sovietų pajėgų Lietuvoje karo komisaras brigados komisaras Lykovas.
,, Labiausiai ši represijų banga buvo nukreipta prieš lenkus. Lygiai prieš 85 metus, 1940 m. vasario 10 d. NKVD ištrėmė 139 590 Lenkijos piliečius.” – Tyčia ar iš aplaidumo, nuolat painiojami Lenkijos piliečiai su lenkais. Lenkija pati buvo daugiatautė imperija, apžiojusi gretimų tautų žemes (kresus).
Ne pimąsias, Skaičiau, kad okupacinė Rusijos caro valdžia trėmė lietuvius po kiekvieno sukilimo (1831.1863-1864 m., Ypač iš tuometės Vilniaus gubernijos. O į ištremtų lietuvių žemes atkeldavo kolonistus iš rytinių Rusijos gubernijų. Vilniaus gubernijoje okupacinė Rusijos caro valdžia itin nuožmiai draudė lietuvių kalbą viešame gyvenime, lietuviškas mokyklas ir spaudą.
Buvo pabėgėliai iš Prūsų Lietuvos (į Pelesą, pvz). Per Tvaną (1655-1661 m.) Maskoliai išvežė gal trečdalį dabartinės Gudijos žmonių – tada daugelis jų gal dar buvo lietuviai. Toliau – po Kostiuškos sukilimo turbūt irgi vežė. Daugelis gal patys ateinant rusams pabėgo.