A. Zabarauskas. Tarp pažadų ir tikrovės: politinio žaidimo taisyklių apnuoginimas

Gitano Nausėdos interviu LRT laidai „Dienos tema“ 2024 10 29 svarbus, nes brėžia porinkimės realybės kontūrus. Toje realybėje gyvenimą tęsia bei formuojasi naujos ydingos nuostatos, kenkiančios mūsų demokratijai ir visuomenės ryšiams. Todėl jas paryškinsiu.

Tai – tolerancija žemos kokybės demokratijai ir polemikai, rinkėjų kvailinimas, patronavimas ir laikymas infantilais, oponentų pjudymas, tikrovės iškraipymas slepiant tikslią ir sąžiningą įžvalgą.

Man nesvarbu, kas ir kada šias nuostatas sukūrė, kas jų laikosi, kas ne, kas „pirmas pradėjo“, kas daugiau blogas, kas mažiau.

Reikšmingai ydingos nuostatos tiesiog yra valstybės vadovo kalboje ir todėl, mano galva, turi būti aptartos.

Dabar išsamiau interviu eilės tvarka.

Apie Vilijos Blinkevičiūtės laikyseną premjerės posto atžvilgiu

„Iš tikrųjų gal tas, sakyčiau, komunikavimas, kuris pastaraisiais mėnesiais buvo, vis sukeldavo naują abejonių pliūpsnį. Nors negaliu neigti – kai kurios abejonės buvo dirbtinai eskaluojamos ir buvo nuolat užduodami klausimai, verčiant pasakyti, kad jau „tikrai, tikrai“.

Tokia pozicija kenkia demokratijos kokybei, nes valstybės vadovo pareigas užimantis žmogus nekelia reikalavimo politinėms jėgoms sąžiningai, aiškiai ir neatsukamai įvardinti būsimus vykdomosios valdžios vadovus.

Nereikia atsakomybės perkelti ant klausimus užduodančios visuomenės. Mes visi laimėtume, jei visos politinės jėgos aiškiai įvardintų vykdomajai valdžiai vadovausiančias asmenybes jų pergalės atveju. Jokių „matysim“, „žiūrėkit“, „biški tas, po to biški kitas“ būti negali.

Apie atvirumą su rinkėjais

„Galiu pasakyti tik tiek, kad mes labai rimtai kalbėjome apie visas aplinkybes ir ponia Blinkevičiūtė su manimi buvo atvira. Kalbėjome ir apie galimus kitus variantus, tačiau aplinkybės, kurios galbūt sudarytų tam tikrų kliūčių eiti šitas pareigas, buvo tokios, kad aš nenorėčiau jų viešai skelbti.“

Tai, kad iškart po rinkimų sužinomos svarbios aplinkybės, trukdysiančios vykdyti, kas buvo aiškiai ir viešai pažadėta, ir tos aplinkybės pirmiausia pasakomos valstybės vadovui, o rinkėjai, tikrieji valstybės šeimininkai, turi laukti 48 valandas, yra mažų mažiausiai neatsakingas ir nepagarbus egesys su valstybės piliečiais.

Jau nekalbu apie tai, kad kyla abejonių ar tos aplinkybės tikrai pačiai VB paaiškėjo tik rinkimų naktį, ar buvo žinomos anksčiau ir nuslėptos iki baigsis rinkimai.

Ar GN tai žinojo? Ir tai nėra smulkmeniški klausimai, nes jie kalba apie politikų elgesio su žmonėmis standartą. Ar rinkėjai yra vedžiojami už nosies, kaip kačiukai su popiergaliu ant siūlo?

Jei ne, tai net nesukurkite prielaidų taip galvoti, jei taip – turėsite keisti savo elgesį.

Apie politinio darbo realybę ir lyderystės kokybę

„Lietuvos žmonės savo lūkestį rinkimuose išreiškė gana aiškiai, jie aiškiai suformulavo, kad nori pokyčių. Būtų tikrai apmaudu, jeigu naujoji valdančioji koalicija šių lūkesčių neatlieptų. Tai geriausia padaryti per pirmuosius metus, nes po to pradeda veikti šiek tiek kiti, jau kito politinio ciklo dėsniai ir natūralus aktyvumas arba noras išspręsti problemas pradeda pamažu keistis.“

Yra blogai kai valstybės vadovo pareigas einantis žmogus priima nusistovėjusią blogąją praktiką – dirbti metus po rinkimus, o likusius metus pataikauti dominuojantiems stereotipams arba lobistiškai stiprioms interesų grupėms. Lyderiui privaloma pasinaudoti turimais svertais ir keisti ydingus ciklus, o ne ramiai juos priimti, kaip duotybę.

Juolab, kad 10 metų tikrai yra pakankamas laikotarpis įgyvendinti kultūrinį pokytį. Tai ką čia sakau yra ne romantika, o pagrįstas lūkestis politikos lyderiams formuoti realybę, kuri atitiktų viešą interesą, o ne įsipatoginti egzistuojančiose politinės kultūros raukšlėse ir dargi tą kultūrą žeminti.

Apie sąžiningą santykį su rinkėjais ir tikrovės iškraipymą

„Niekur nesakiau, kad reikia balsuoti už socialdemokratus. Premjerės lūpomis turbūt jau kalba ir tam tikros nuoskaudos, kurias konservatorių partija patyrė. Pirmiausia pabrėžkime tai, kad Lietuvos žmonės nebuvo visiems vienodai teisingi, nes priešingu atveju jie būtų skyrę lygiai tiek pat balsų kiekvienai partijai.“

LRS rinkimų kampanijos metu GN aiškiai pademonstravo, kas yra jo favoritai. Tam nebūtina artikuliuoti tiesmukai verbaliai. Buvo siunčiami gerokai stipresni už žodžius vizualiniai ir politinių įvykių formos signalai, teigiantys „reikia balsuoti už socialdemokratus“. Juos perskaityti net nereikia būti psichologu, socialiniu inžinierium ar polit-technologu.

Todėl toks atsiribojimas nuo savo tikslingai sustyguotų veiksmų yra nesąžiningas rinkėjų atžvilgiu, žmonių laikymas patikliais infantilais. Antra, žmonės ir neturi būti lygiai teisingi, nes rinkimuose jie reiškia savo pažiūras ir emocijas. Visuomenė tam ir samdo vadovą ir į jo darbo aprašymą priesaikos forma įrašo pareigą moderuoti priešingas grupes ir rūpintis visuomenės ryšių audiniu.

Pavyzdys apie žmonių tolygų balsų paskirstymą nėra tiesiog smagus retorinis pajuokavimas. Tai yra rinkėjų laikymo infantilais manifestacijų tęsinys.

Apie požiūrį į opozicijos dalyvavimą valstybės valdyme

„Taip jau atsitiko, kad Lietuvos žmonės šiuose rinkimuose pasiunčia šią partiją pasėdėti ant atsarginių suolelio. Kaip jie išnaudos tas minutes sėdėdami ant atsarginių suolelio – ar stengsis grįžti į aikštę, ar liks ilgesniam laikui sėdėti – aš negaliu pasakyti, nes tai visiškai priklauso nuo jų pačių konstruktyvumo arba nekonstruktyvumo.“

Šia mintimi GN formuoja mūsų pripratimą prie tikrovės, kurioje jam palanki dauguma ir kritiška opozicija nežaidžia bendro žaidimo valstybės labui. Jis nori, kad kažkas sėdėtų už aikštės ribų, kol jis su dauguma tvarkysis aikštelėje savo nuožiūra. Tačiau bet kuris opozicijoje buvęs politikas jums pasakys, kad darbas opozicijoje yra lygiai tiek pat reikšmingas, sunkus ir vertingas, kaip ir pozicijoje.

Todėl valstybės vadovo pareiga yra formuoti visuomenės lūkestį įtraukiam darbui valstybės labui, ypač karo akivaizdoje, o ne gilinti skirtis – kažkas žaidžia, kažkas sėdi.

Apie polemiką, konfrontaciją ir darkart apie tikrovės iškraipymą

„Pirmas dalykas, kurį jiems reikėtų įvertinti, tai tiesiog pasižiūrėti į tai, kaip Lietuvos žmonės savotiškai nubaudė tą partiją, kuri mėgino, kaip jūs sakote, rodyti ragučius, kartais net ir badytis. Vis tiek prezidentas yra pareigūnas, Lietuvos žmonių renkamas tiesiogiai. Jeigu tas žmogus turi pakankamą visuomenės pasitikėjimą, mėginti konkuruoti su juo, mėginti nuolat jam mesti baltas pirštines, atsiliepia abiem pusėms, bet dažniausiai atsiliepia neigiamai tai pusei, kuri būtent tai daro. Rezultatą turime. Galbūt partijos, kurios netrukus pradės veiklą, įvertins šią aplinkybę.“

Pirma, Lietuvos žmonės nubaudė vieną partiją a) dėl skirtumo tarp visuomenės ir partijos požiūrių vertybiniuose karuose, b) dėl griežtos rankos politikos, valdant pandemiją, c) dėl objektyvių klaidų ir pasirinkimų, d) dėl emocinio poreikio rasti kaltą ir bausti už pasaulio atneštas negandas, e) už vienašališką dominavimą įgyvendinant pokyčius, f) ir gal paskutinėje vietoje už konfrontaciją su GN.

Antra, kad ir koks pareigūnas būtų Lietuvos prezidentas, jis turi priprasti, kad demokratijoje jam nuolat bus mėtomos pirštinės, jo veiksmai kvestionuojami, iš jo reikalaujama daugiau, nei jis daro. Jei asmeninę ambiciją prieš valstybės interesą turėti sveiką partinę ekosistemą pastatęs asmuo pasinaudos turimais svertais ir numygs jam nepatinkančius asmenis arba partijas, jis turi suvokti, kad jų vieton stos pilietinė visuomenė ir kels klausimus aštriai, dekonstruos polinki į autoritarizmą ir jam priešinsis.

Trečia, palyginimas apie ragučius, badymasi ir ožiavimasi ir vėl yra ne šiaip atsitiktinai pasirinktas palyginimas, o išorinė išraiška vidinės gilios nuostatos, kad rinkėjai yra infantili patronavimo reikalinga masė. Tai yra ypatingai žalinga, nes gundo politikus vadovautis nuostata, kad jie žino geriau, kad gali nuspręsti kaip jiems atrodo, o tada suformuluoti plastelininį paveikslėlį patikliam rinkėjui su ragučiais, ožiukais ir panašiais pasakų deminutyvais.

Apie prioritetus

„Jūsų minėtos dvi labai svarbios Lietuvai sritys – užsienio politika ir saugumo klausimai, krašto apsauga – yra klausimai, kurie pagal Konstituciją prezidentui ypač svarbūs. Todėl mano vaidmuo šitoje srityje, neslėpsiu, bus labai aktyvus ir aš tikrai stengsiuosi, kad šias pareigas užimtų geriausi kandidatai.“

Tai ypatingos svarbos klausimai valstybės prezidentui artėjančio karo akivaizdoje. Deja, darbai rodo, kad susitelkęs į medžioklės sezono su varovais paskelbimą ir vykdymą prieš vieną partiją, dabartinis valstybės vadovas prarado svarbų laiką ir prasileido unikalias galimybes parodyti lyderystę nuveikiant tarptautiniu mastu svarbius darbus – stabdyti Orbaną Europoje, Rusiją Moldovoje ir Sakartvelo virsmą į Gruziją.

Lietuvos vadovas galėjo pademonstruoti kompetencijas aukščiausioje lygoje, rakinti priešo resursus svetimose teritorijose, stiprinti buferines saugumo Lietuvai zonas. Tačiau pastaruosius mėnesius gyvenome ne drąsiomis idėjomis ir kokybišku veiksmu, o elementariu vienos partijos bulinimu ir neproporcingu atsaku į jos klaidas.

Autorius yra komunikacijos specialistas, buvęs Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos vadovas