J. Jasaitis. Valstybės vertės atkūrimas

Didžiausia valstybės vertybė yra jos piliečių susitelkimas. Tuo ne kartą įsitikinome: rengiant Baltijos kelią, rengiant Sąjūdžio programą, stabdant karo nusikaltėlių užmačias Sausio 13-ąją. Tai matome ir dabar, kai Ukraina ginasi nuo ją užpuolusios imperijos.

Kai susitelkimas išblėsta, valstybė susiduria su egzistencinėmis problemomis. Užteko Lietuvos visuomenei 1992 metais susvyruoti, kai tuo pasinaudojusios į valdžią sugrįžo persidažiusios sovietinių kolaborantų pajėgos: prasidėjo „prichvatizacija“, daugybė žmonių neteko pragyvenimo šaltinio ir buvo priversti palikti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Sutriko savarankiškos švietimo sistemos kūrimas.

Net praėjus trisdešimčiai metų, tuometinio susiskaldymo padarinių įveikti nepavyksta. Prisitaikėliškos jėgos užima vis naujas pozicijas ir platina sumaištį visuomenėje.

Užaugo karta, kuri Sąjūdžio siekius suvokiami tik paviršutiniškai. Prisideda ir nauji iššūkiai, kylantys tiek vietinėje, tiek tarptautinėje viešojoje erdvėje.

Pagrindinė problema, ypatingai aštriai iškilusi dabartinei kartai, yra gyvenimo tikslo suvokimas. Kai visuomenėje daugėja asmenų, nesusigaudančių, kokia yra žmogaus misija žemėje, juos sutelkti darosi vis sunkiau. Įsigalinčios individualistinės nuostatos veikia visą asmens elgseną. Atsiranda, pavyzdžiui, net tokios nuostatos, ar reikia laikytis taisyklių ir įstatymų.

Baimė būti nubaustam skatina paieškas, kaip išvengti asmeninės atsakomybės, pasislėpti už grupinės elgsenos. Susvyruoja visa bazinė vertybinė orientacija. Asmenis, neturinčius gyvenimo tikslo, labai lengva paversti impulsyviai besielgiančių padarų banda. Tokiems individams nebesvarbios net tokios sąvokos, kaip meilė, šeima, tauta ir valstybė. Dabartinėje viešojoje erdvėje vis dažniau kėsinamasi į šių sąvokų esmę, bandant suprimityvinti ir iškreipti jų turinį.

Kad tokios tendencijos neįsigalėtų, valstybė pirmiausia turi atkurti (o kai kuriais atvejais net sukurti) piliečių ugdymo sistemą. Bet šį tikslą gali įgyvendinti tik tokios valstybės, kuriose yra išryškėję lyderiai, suvokiantys žmonijos pažangos kryptis. Rinkimų spektakliai (tiek Prancūzijoje. tiek Jungtinėse Valstijose, tiek ir Lietuvoje) rodo, kad lyderių vietą dažnai užima blankios vidutinybės, gyvenančios tik su šia diena.

Visuomenei būtini lyderiai, galintys nutraukti dvasinę beprotybę, dangstomą „dirbtinio intelekto“ arba „aplinkos taršos“ mažinimo siekiais, tuo pat metu vis labiau ją užteršiant. Daugelis dabartinių „lyderių“ nesuvokia nei individo, nei žmonijos esmės. Jų vienadienis mąstymas vis labiau artina visuotinę katastrofą.

Užtenka vien atidaus žvilgsnio į kasdien didėjančius branduolinio užterštumo rodiklius. Šis užterštumas jau dabar yra toks, kad priartėjome prie techninės ir dorovinės bedugnės, už kurios jokios išeities nebėra. Karo nusikaltimų srautas nestabdomas net olimpinių žaidynių  dienomis.

Ar visuomenė jau suvokia, kad Baltijos kelio pavyzdžiu reikia kuo greičiau susiimti už rankų nuo Kijevo iki Briuselio, nuo Vašingtono iki Vladivostoko. Visuomenės susitelkimas yra nebeatidėliojamas. Jį užtikrinti gali niekuo nepakeičiami veiksniai: šeimos, mokyklos ir valstybės aura. Tik tai užtikrina žmogaus tapsmą žmogumi. 

Šeimos aura

Ko pirmiausiai turi griebtis inteligentija, akademinė bendruomenė (tiksliau – jos likučiai), kad pasaulis atsikvošėtų? Užtenka dejuoti, kaip viskas krypsta į genderizmo ir pinigų maišų valdytojų primetamą prievartą. Monogaminės šeimos, pagrįstos pačiu gražiausiu pasaulio jausmu – meile, niekas negali pakeisti. Tik tokioje šeimoje gali užaugti žmogus, kuris pirmiausiai pats suvokia dorovės nepakeičiamumą. Būtent šeima turi tikslą išauginti sveiką, išsilavinusį ir dorą žmogų.

Šeimos aura pirmiausiai pasireiškia tuo, kad šeima visada yra atrama, suteikianti saugumo pojūtį. Tokio jausmo alkis skatina net dešimtmečiais ieškoti savo biologinių tėvų, jei skaudus likimas neleido jų turėti tada, kai labiausiai reikėjo.

Kai užterštoje šių laikų informacinėje erdėje kažkas bando įrodyti, kad šeimos nebereikia, reikia nepamiršti, kad nei šuniukas, nei kačiukas, nei papūga ar kanarėlė šeimos nario neatstos. Kai kažkas bando įrodinėti, kad šeimą gali pakeisti draugai, bendradarbiai, priminkite seną žemaitišką pastebėjimą: „Anksčiau šuo uodegą valdė, o dabar – uodega valdys šunį?“.

Šeimos kurti niekas neverčia. Ir atsiskyrėlis gali būti gerbiamas visuomenėje. Yra net profesijų, kurioms privalomas celibatas. Jei žmogus pasirinko celibatą, tai yra tik jo reikalas.

Tačiau tegu niekas nebando įtikinti, kad, pavyzdžiui, du kartu gyvenančius vyriškius galima vadinti šeima. Svarbiausia šeimos pareiga – savęs pratęsimas, vaikų auginimas ir rūpinimasis jais iki paskutinės gyvenimo akimirkos.   

Mokyklos aura

Kiekvienam ši aura yra nepakartojama it jos vaizdinys gali būti labai įvairus. Daugeliui mūsų mokyklos paveikslas yra įaugęs nuo ankstyvos vaikystės – nuo pirmojo apsilankymo, nuo pirmo išgirsto įvertinimo.

Pasidalinsiu iš širdies neištrinamu paveikslu. Už poros kilometrų nuo tėvų namų, ant gretimo kaimo kalnelio iki šiol tebestovi namelis – vienas iš tų, kurie Pirmosios Respublikos laikas buvo statomi visoje Lietuvoje: viename gale – klasė, kitame – butas mokytojai. Ir nors šiame namelyje seniai nebėra mokyklos, bet jos vaizdinyje tebėra tuometiniai bendraklasiai – nuo pirmoko iki ketvirtoko, nuo šešiamečio iki devyniolikmečio.

Buvo pokaris, o mus visus ugdė ta pati mokytoja, šiai profesijai paskyrusi visą savo gyvenimą, mokiusi skaityti, rašyti ir skaičiuoti ir mūsų būsimuosius tėvelius.

Nėra žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti pirmąją mokyklą, nes tai – ne pažymiai, ne pagyrimai ar pabarimai, o jausmas. Mums nereikėjo aiškinti, kad sąsiuviniai būtų tvarkingi, kad kiekviena raidė būtų parašyta taisyklingai. Kai praėjus porai dešimtmečių išvydau išsaugotus kelių ketvirtokų sąsiuvinius, prisipažinsiu, kad tokių iki šiol nebuvau matęs: mes patys save drausminome.

Pirmoji mokytoja įtikino, kad vienoje klasėje nebūtina sėdėti visus mokslo metus: jei labai pasistengsi, būsi perkeltas į aukštesnę klasę dar tais pačiais metais: vyriausias mokinys, kuriam jau artėjo aštuonioliktas gimtadienis, visas keturias pradinės mokyklos klases baigė per vienerius metus. Jei sunegalavai, bėk į namus – sugrįši, kai pasveiksi. O jei užduotį atlikai greičiau, gali pats tapti mokytoju: pasisodinti bendraklasį, kuriam kažkas nesiseka, ir paaiškinti, ko šis nesuprato. Pirmiesiems mokslo metams baigiantis jau pradėjau mokytis iš trečiosios klasės vadovėlių. 

Bet tada atsitiko tai, kas baisiausia: vieną gegužės pavakarį atbėgusi kaimynė, vos pratardama žodžius, pasakė, kad mūsų mokytoja – nužudyta. Ji guli koridoriuje, kuris pamokų metu tapdavo mūsų rūbine. Iki šiol nesu dalyvavęs tokiose laidotuvėse: nušautą mokytoją palydėjo nesuskaičiuojama kolona: ne tik mokinukai ir jų tėvai, bet ir dar keli tūkstančiai, tarp kurių tikriausiai buvo ir tie, kurie šią pradinę buvo baigę prieš dešimtmetį. Tačiau poros niekšų nužudytos mokytojos atminimą suteršė tuometinė okupacinė valdžia, po mirties visuomenei ją pristačiusi kaip politinę auką.

Žuvusios mokytojos bute, artėjant kitų mokslo metų pradžiai, apsigyveno šios mokyklos vedėja paskirtos pedagogės šeima. Į šią mokyklą buvo paskirtos dar dvi mokytojos. Naujoji vedėja dejavo, kokie mes esame apleisti ir kaip sunku bus įgyvendinti tai, kas numatyta programoje. Laimei, netrukus mus perėmė jaunutė mokytoja, kuri visus užbūrė savo šypsena ir maloniu bendravimu.

Po pamokų ji dažnai išsivesdavo mus ant netoliese buvusio piliakalnio ir mokė dainuoti labai gražias lietuviškas dainas, kurių daugumos niekada nebuvome girdėję. Bet mokslo metams baigiantis jos čia nebeliko. Kažkuris iš bendraklasių tėvų prasitarė, kad ją išvežė į Sibirą.. Esą su „miškiniais“ bendravusi.

——————————

(Tęsinys)

Vis labiau akivaizdu, kad pasaulio valdymą perima nusikaltėliai. Netrukus paminėsime šiurpią sukaktį: sueis tūkstantis Rusijos agresijos prieš Ukrainą dienų.

Tūkstantis šios išprotėjusios imperijos sukelto karo Europoje dienų, kai kasdien daromi žiauriausi nusikaltimai: žudomi ir žalojami ne tik besiginančios valstybės kariai, bet ir civiliai gyventojai, po griuvėsiais uždūsta ligoniai, gimdyvės ir ką tik gimę vaikai, griaunami jos piliečių būstai, daužomos įmonės, kuriose buvo jų pragyvenimo šaltinis, niokojamos jų gyvybinės infrastruktūros sistemos: vandens, šilumos ir energetinio aprūpinimo objektai, keliai ir tiltai, minuojami žemdirbių laukai.

Niekas nesuskaičiuos, kiek lėšų reikės viskam atkurti. O juk tos lėšos galėjo būti panaudotos tam, kad žmonės gyventų saugiau ir patogiau, kad jų vaikai galėtų įgyti geresnį išsilavinimą, kad mokslo įstaigos prisidėtų prie žmonijos pažangos kūrimo.

Pagaliau ir tie tūkstančiai šalies – agresorės jaunų vyrų, kurie žūsta suvaryti tik tam, kad dalyvautų šioje siaubingoje beprotiškoje avantiūroje, žudydami ir prievartaudami. O juk jie galėjo ramiai siekti aukštesnio išsilavinimo, dirbti, rūpindamiesi savo ir savo artimųjų gerove, mėgaudamiesi savo artimųjų dėmesiu ir meile.

Juk kiekvieno iš jų motina tikėjosi, kad jie laimingai sukurs savo šeimas, o ne bus pražudyti išprotėjusių diktatorių sumanytoje kampanijoje, kurios tikslas – kaimyninės tautos sunaikinimas ir svetimos teritorijos užgrobimas. Juk nė viena motina, susilaukusi naujagimio, nesitiki, kad ant rankų laiko būsimą nusikaltėlį – prievartautoją, griovėją, žmogžudį.

Nė viena nesitiki, kad jos kūdikis jau už poros dešimtmečių džiugins ne įgytu diplomu, bet grįš paskubomis sukaltame karste arba iš viso pražus kažkur, nepažįstamame krašte.

Nusikaltėliai yra ne tik tie, kurie patys žaloja arba žudo kaimyninės valstybės gyventojus, grobia arba naikina jų turtą, ne tik tie, kurie planuoja tokias kruvinas avantiūras, bet ir tie, kurie abejingai stebi, kaip kažkurioje valstybėje planuojami ir daromi šiurpūs nusikaltimai arba net padeda banditų vadeivoms, tiekdami jiems ginklus arba jų detales.

Nusikaltėliai yra ir tie, kurie gyvena už kelių tūkstančių kilometrų nuo karo veiksmų zonos, bet priklauso tarptautinėms institucijoms, kurių pareiga – siekti taikos, ieškoti išeities, kaip vykstančius arba bręstančius konfliktus spręsti dalykiškomis derybomis.

Nusikaltėliais tampa ne tik Jungtinių Tautų Organizacijos, bet ir tarptautinių tribunolų nariai, Europos Sąjungos ir NATO vadovai, net UNESCO ir kitos tarptautinės humanitarinės, humanitarinės, švietėjiškos ir pan. organizacijos. Kodėl išgama, jau kelias kadencijas šiuo metu vykdantis valstybės agresorės prezidento pareigas, net ir pripažintas sulaikomu tarptautiniu mastu, laisvai važinėja net po tas valstybes, kurios yra tarptautinio tribunolo nariai, taigi įsipareigojusios šį nusikaltėlį sulaikyti.

Nusikaltėliais tampa visi, kurie taikiai gyvendami, neprisideda prie taikos atkūrimo visoje planetoje. Nusikaltėliai yra ir tie, kurie neremia užpultos tautos arba valstybės, nors turi galimybių tai daryti, bet postringauja, ko užpultieji turėtų nedaryti, nes neva gindamiesi nuo užpuoliko gali išplėsti konflikto zoną.

Taigi nusikaltėliais tapo ir tie, kurie neatlieka savo pareigos ieškoti, kaip vietiniai konfliktai nevirstų kruvinais. Dar kartą priminkime, kad būtent karo pramonė duoda didžiausius pelnus jos savininkams.

Europoje jau greitai tūkstantį dienų tebesitęsiantys karo nusikaltimai nėra vieninteliai, vykstantys mūsų mažoje planetoje. Nusikaltėlių organizacijos Izraelyje praeitų metų spalio 7 d. įvykdė tokius nusikaltimus, kurių iki šiol niekas nebuvo matęs net vadinamuose veiksmo filmuose.

Todėl dabar karinės raketos jau vis plačiau krinta Artimuosiuose Rytuose ir vis sunkiau bus rasti sprendimus, kaip tai sustabdyti. Ten susipynė dešimtmečiais nesprendžiami religiniai tautiniai ir teritoriniai konfliktai. Karinės akcijos niekaip negali išspręsti šių konfliktų šaknų. Reikia kuo greičiau susodinti jų dalyvius prie vieno stalo ir nepaleisti tol, kol bus surasti taikūs sprendimai.   

Dabartinės komunikacijos galimybės yra tokios, kad bet kuris iš mūsų negali pasiteisinti, esą apie konfliktines situacijas nieko nežinojęs arba jų nesupratęs, o dar blogiau – jomis nesidomėjęs. Visi esame atsakingi už tai, kad planeta – žmonijos namai būtų ramūs. Pirmiausia būtina sustabdyti beprasmišką gyventojų migraciją.

Galima ir reikia pasaulį pažinti, bet negalima toleruoti „betaučių“ ir „bepiliečių“ ugdymo plėtros, nes būtent tokie – už nieką atsakomybės nejaučiantys individai pirmiausia tampa „patrankų mėsa“. Kiekvienas žmogus privalo turėti SAVO namus ir savo valstybę, už kurią būtų atsakingas. Vien branduolinis planetos užteršimas seniai viršijo visas dar pateisinamas ribas.

Todėl visos kalbos apie žemės rutulio taršą pirmiausia turi remtis nuostata neteršti savo namų aplinkos ir įsipareigojimu dalyvauti kuriamoje veikloje. Paprastai sakant, nori dalyvauti planetos gėrybių naudojime, privalai dalyvauti jų kūrime: nori valgyti – užsidirbk.

Jau keli dešimtmečiai platinama hipotezė, esą žemės rutulyje – per daug gyventojų. Bet tai absoliuti nesąmonė. Prisiminkime ir seną lietuvių patarlę – „Dievas davė dantis – duos ir duonos“.

Tačiau kiekvieno darbingo žmogaus pareiga – dirbti ir laikytis tvarkos. Palyginkime JAV ir Meksikos gyventojų nuostatas: gamtinės sąlygos – praktiškai vienodos, bet pragyvenimo lygis – skiriasi dešimtimis kartų. Atvirai atsakykime į tokius klausimus:

Kodėl meksikietis, įsidarbinęs JAV, netrukus ima siųsti pinigus tėvynėje likusiems tautiečiams?

Kodėl kai kurie Čikagos mikrorajonai – siaubingai užteršti, nors gretimuose – pavyzdinga tvarka?

Kodėl Izraelio sodybų aplinka taip skiriasi nuo greta esančių palestiniečių?

Ir būtina suprasti, kad šiuose klausimuose nėra nė lašelio rasistinių nuotaikų, nes tai – tiesiog tikrovės konstatavimas. Dirbdamas JAV, buvau liudininkas, kai baltaodis kaimynas, padėjęs sutvarkyti juodaodžio sodybą, netrukus išvydo jį nejaukiai pasijutusį. Tiesa, po poros savaičių, kai nesenai išvalytas kiemas vėl virto šiukšlynu, kaimynas ramiai braidė po šiukšles: akivaizdu, kad jam tai buvo įprasta. Tačiau tarp šių kaimynų nebebuvo išankstinio priešiškumo.

O štai ir kitas pavyzdys. Klivlande (JAV, Ohajo valstijoje), 1916 m. minint Viljamo Šekspyro 300 mirties metinių sukaktį, milijonierius Rokfeleris padovanojo miesto bendruomenei jam priklausiusio miško dalį su sąlyga, kad vietos tautinės bendrijos jame įkurtų „kultūros darželius“. Daugiataučiame mieste šiam sumanymui pritarė per 30 tautinių bendruomenių: kiekvienai bendruomenei skirtame padovanoto miško plotelyje jos nariai pastatė žymių tautos atstovų paminklus arba kitais objektais reprezentavo tautos istoriją ir kultūrą.

Ir dabar, po daugelio dešimtmečių bent kiek prasilavinęs šio parko lankytojas, išvydęs Atėnų Akropoliui arba Romos Kapitolijui būdingą architektūros detalę arba ant vieno postamento stovinčias Johano Volfgango fon Gėtės (vok. – Johann Wolfgang von Goethe) ir Frydricho Šilerio (vok. – Johann Christoph Friedrich von Schiller) skulptūras, greitai susigaudo, kurios tautinės bendrijos atstovai čia pasidarbavo.

Lietuvių kultūros darželis, atidarytas 1936 m. spalio 11 d., yra dviaukštis, vienas įspūdingiausių šiame parke. Viršutinėje dalyje stovi Jono Mačiulio – Maironio ir dr. Vinco Kudirkos  biustai, o tarp jų įrengtas Kunigaikštienės Birutės fontanas. Lenkti, akmenimis grįsti laiptai leidžiasi į apatinę dalį, kurios centre įmūryti Gedimino stulpai, o priešais juos stovi dr. Jono Basanavičiaus paminklas. Apatinėje dalyje įrengta aikštelė, kurioje telpa apie 300 žmonių.

Šalia Kultūros darželių viršutinės dalies yra vienas iš Klivlando senamiesčio mikrorajonų, kuriame stovi gana įspūdingos architektūros pastatai, daugiausia – gyvenamieji namai. Tačiau šio mikrorajono gyventojai nepasižymi kultūringumu. Pastatai ir jų aplinka – gana apšnerkšta.

Ne kartą nukentėjo ir Lietuvių kultūros darželis: Maironio ir V. Kudirkos biustus teko atkurti, nes jie buvo suniokoti. Nukentėjo ir fontanas. Darželio erdvę teko valyti ir restauruoti. Tačiau Lietuvių bendruomenės skyrius jį stropiai prižiūri, čia vyksta su Lietuvos istorija susiję renginiai, apie kuriuos Lietuvoje retai kada tenka girdėti. Pavyzdžiui, rugsėjo 8 d. ne kartą paminėta Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. 

(Pabaiga)

Deja, pesimistinė nuojauta apie visuomenės dalyvavimą Seimo rinkimuose pasitvirtino su kaupu: netikri rinkimai – netikri rinkėjai. Žinoma, gyventojų dalyvavimas, lyginant su vykusiais karantino sąlygomis, buvo šiek tiek aukštesnis, bet vis dėlto – katastrofiškai menkas – 52 procentai.

Net iki šiol dar nebuvusių tokio masto korupcijos ir valstybės biudžeto švaistymo atvejų (iki 40 mlrd. eurų), net visiškas nesiskaitymas su gyventojais potencialių rinkėjų neišjudino. Pasitvirtino prielaida, kad net patys absurdiškiausi Seimo rinkimų rezultatai nelaikomi reikšmingais – gyventojai įsitikinę, kad rinkimai nieko nepakeis, todėl ir balsuoti beprasmiška: valdys tie patys.

Belieka išsiaiškinti, ar gyventojai išgirdo šios kadencijos metu Premjerės išsakytą palinkėjimą: „jei mes nepatinkame, po ketverių metų išsirinksite kitus“. Ar išsirinkome? Nors dar vyksta vadinamasis antrasis rinkimų ratas, taigi nors dar nesuskaičiuoti galutiniai šiųmetinių rinkimų rezultatai, bet vargu ar galima tikėtis, kad „išrinks kitus“: rinkėjų dauguma nebuvo apsisprendusi, ką verta rinkti, tikintis pozityvių, visuomenės interesus suvokiančių permainų.

Nors politiniame lauke jau tikrai yra išryškėjo susibūrimai, parengę efektyvių permainų programas, rinkėjų dauguma apie jas beveik nieko nežinojo. Atvirai pasakius, jomis ir nesidomėjo. Pas mus vis dar įprasta balsuoti už tuos, kuriuos nuolat kartoja televizijos laidos. Kaip patvirtino ir šių metų gyventojų apklausos: didžiojoje visuomenės dalyje tebevyrauja visiška sumaištis, todėl balsuojama „už tuos pačius, kaip visada“ arba už tuos, kurių atstovai nuolat matomi viešojoje erdvėje.

Taigi dauguma atėjusių prie balsadėžių, jokių permainų nesitikėjo: jei per televiziją tavęs kasdien po keliasdešimt kartų nepaminėjo, vadinasi tavęs visai nėra. Net gerai organizuoti susitikimai su galimais rinkėjais vertinami kaip įprastiniai „kultūriniai renginiai“. Dauguma rinkėjų net neatsakytų į klausimus, kokių permainų tikisi. Įprastiniai didžiosios gyventojų dalies materialiniai poreikiai patenkinami, algos ir pensijos išmokamos beveik be sutrikimų, parduotuvių lentynose pilnos prekių – su buvusiu sovietiniu laikotarpiu nepalyginsi.

Bet politika neapsiriboja tik algomis ir pensijomis bei prekių gausa parduotuvėse ir turguose. Materialinė gyventojų padėtis priklauso nuo įgyto profesinio išsilavinimo bei sveikatos būklės. Todėl švietimo, kultūros ir sveikatos institucijų raida gyventojams yra ypatingai svarbi. Jei mokyklų veikla kelia vis didesnį nerimą (bent pasidomėkite, kiek mokyklų per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje uždaryta), jei trūksta mokytojų, vėluoja programų ir vadovėlių rengimas, jei brandos egzaminų neišlaiko dešimtadalis ar dar daugiau abiturientų, akivaizdu, kad švietimo sistema nefunkcionuoja taip, kaip turėtų.

Visų lygių bendrojo lavinimo mokyklose katastrofiškai auga narkotikų vartojimas. Jei tiek policiją, tiek tvarkingus tėvus sukrečia mokinių tarpusavio santykiai, o atsakomybė už tai numetama pedagogams, suprantama, kad švietimo sistema neveikia taip, kaip turėtų.

Jei šimtais trūksta policininkų, socialinių darbuotojų  ir medikų, delsti jau nebegalima. O kur dar vis sudėtingesnė tarptautinė padėtis, kasdien vykdomi šiurpūs kariniai nusikaltimai, vis baisesni ne tik religiniai, sukelti agresyvių islamistų, bet ir tautiniai bei teritoriniai konfliktai… Taigi valstybės valdymo permainos yra neatidėliotinos.

Šiuometiniai Seimo rinkimai eina į pabaigą. Netrukus įsitikinsime, ar jame pasikeitė politinių jėgų pusiausvyra. Priminkime dar ir tai, kad dauguma rinkėjų ne itin susigaudo, o ką tie Seimo nariai veikia, už ką jie yra atsakingi. Žymiai geriau suvokiama vykdomosios valdžios esmė. Kadangi rinkimų pakartoti praktiškai jau nebeįmanoma, realios permainos gali būti įgyvendinamos būtent vykdomosios valdžios struktūrose.

Pirmasis nebeatidėliojamas žingsnis yra Seimo narių ir vyriausybinių institucijų funkcijų atskyrimas. Seimo nariai negali būti skiriami ministrais, viceministrais ir pan. Nebegalima tęsti praktikos, kai Seimo narys tuo pačiu metu yra ir įstatymų leidžiamosios, ir parlamentinės kontrolės bei vykdomosios valdžios atstovas. Šių institucijų funkcijų atskyrimas ne tik leistų pritraukti į valdymo institucijas solidų būrį aukščiausios kvalifikacijos specialistų, bet ir padidintų Seimo veiklos efektyvumą.

Antai Seime priimant kai kuriuos įstatymus arba nutarimus, kartkartėmis balsuoja vos trečdalis Seimo narių, nes kiti yra užimti vykdomosios valdžios funkcijomis. Toks valdžios funkcijų atskyrimas būtų realus žingsnis, atveriantis kelią valstybės valdymo efektyvinimui ir gyventojų supažindinimui su politinės veiklos turiniu.

Kitas, bene dar svarbesnis, bet žymiai sudėtingesnis klausimas – kaip padidinti valstybės pareigūnų asmeninę atsakomybę. Kiekvienas suprantame, kad „pralošti“ keturiasdešimt milijardų per vieną vakarą neįmanoma. Vadinasi, nusikalstama veikla buvo vykdoma neretai ilgiau nei dešimtmetį. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Seimo narių ir valstybės tarnautojų sutuoktiniams.

Gana visuomenę juokinti, švelniai sakant, tokiais pasiteisinimais, kad „aš neturiu nieko bendro su sutuoktinio verslu“, nes kaip tada paaiškinsime, kodėl to sutuoktinio – „verslininko“ teikiamos paslaugos valstybei buvo keliolika kartų brangesnės už kitų teikiamas. Kodėl to sutuoktinio ar „šeimos draugo“ verslo teisėsaugos institucijos metų metais niekas netikrino arba jokių pažeidimų nematė?

Ciniški kontrolės institucijos vadovų paaiškinimai, kad „visi dokumentai buvo tvarkingi, antspauduoti, pasirašyti ir pristatyti Registrų centrui“ ar pan. iš tikrųjų rodo, kokie glitūs korupciniai voratinkliai yra apipynę kai kurias valdžios institucijas. Būtent korupcijos tinklų išardymas yra viena iš svarbiausių Lietuvos valdymo problemų. 

Kiekvienai valstybei yra labai svarbus jos vertės suvokimas. Pirmiausia, tai pagarba gimtajai kalbai ir tautinės kultūros paveldui. Nors šiuolaikinis pasaulis yra vis labiau judrus ir integruotas, tačiau jo vertė slypi kultūros įvairovėje.

Šios įvairovės svarbiausias puoselėtojas yra akademinė bendruomenė. Todėl tik kaip labai šlykštų paradoksą galime vertinti vadinamąjį 150 „iškiliausių“ veikėjų laišką Prezidentui apie tai, kad tautinės kultūros įvairovė neva nebeturi prasmės.

Tai liudija, kad akademinėje bendruomenėje įsimetė puvinys. Ką tokiu puviniu užsikrėtę dėstytojai arba tyrimų organizatoriai platina studentų ir apsisprendusių imtis mokslo bendruomenėje? Kokius piliečius jie yra užsibrėžę ugdyti? Bet čia iškyla ir kitas klausimas, kodėl į tų, pavadintų iškiliausiais, rašliavą nesureagavo pati akademinė bendruomenė? Kiekvienam mokslininkui yra labai svarbūs tarptautiniai ryšiai ir galimybė būti pripažintam globaliu mastu, bet tai jokiu būdu nereiškia savo kultūrinės tapatybės praradimo. Bet mes jau tampame viskam abejingi.

Jau seniai laikas atsikratyti sovietmečiu primesto kitakalbių mokyklų fenomeno. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvena daugybės tautų atstovai. Yra regionai, kuriuose savo tarpe vyrauja kalbantys ispaniškai arba portugališkai, tačiau ir pastarieji supranta, kad be anglų kalbos mokėjimo neišsiversi. O kaip tada vertinti tuos, kurie 50-60 metų išgyvenę Lietuvoje, atsisako bendrauti lietuviškai?

Jungtinėse Valstijose veikia daugybė lietuviškų mokyklų ir tautinės kultūros puoselėjimo institucijų, tačiau jų veikla rūpinasi ir jas išlaiko ne valstybė, bet tautinės bendruomenės. Dar visai neseniai veikė lietuviškos katalikų, liuteronų ir kitų krypčių bendruomenės. Veiktų ir dabar, jei būtų jas išlaikančių. Kasmet JAV regionų valdžia rengia nacionalinės kultūros šventes ir net apdovanoja geriausiai pasirodžiusius tautinės kultūros kolektyvus ir niekas ten nepasakoja, kad šie kolektyvai neva yra žmonijos pažangos stabdys.

Lietuvių tauta gali labai pagrįstai didžiuotis tautinės išeivijos įnašu, reguliariai rengiamais lietuviškais mokslo ir kūrybos simpoziumais. Gali, tačiau tokio pasididžiavimo vis mažiau ir mažiau šių dienų Lietuvoje. Įdomu, kuri šiuolaikinės inteligentijos dalis yra bent kiek išsamiau susipažinusi su išeivijos parengta „Lietuvių enciklopedija“. Esame pasaulyje vieninteliai, sudarę tokį kapitalinį, 37 tomų apimties leidinį, parengtą 1953 – 1985 metais Bostone (JAV). Vieno tomo apimtis – vidutiniškai 544 puslapiai.

Šiuo metu yra leidžiama elektroninė „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“, kurioje (2024 metų duomenimis) jau yra 21 mln. 355 588 straipsniai. Šis leidinys yra bendras Lietuvos ir išeivijos inteligentijos darbas, tarp kurio iniciatorių yra Lietuvos mokslininkų sąjunga. Tai darbai, kuriais gali didžiuotis mūsų tauta.

Taigi ką renkamės: abejingumą ar aktyvias pastangas atkurti valstybės vertės supratimą?

Autorius yra „Mokslo Lietuvos“ redaktorius