Šiomis dienomis sukako 35 metai nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo ir Vilniaus Katedros sugrąžinimo tikintiesiems. 1988 m. spalio 22-23 dienomis viename iš įspūdingiausių naujosios architektūros statinių – Sporto rūmuose įvykęs LPS suvažiavimas atvėrė kelius Lietuvos valstybei atkurti.
Suvažiavimo mastas ir dėmesys jo nutarimams parodė, kad visuomenėje sparčiai bręsta viltis atsikratyti sovietinės okupacijos. Ankstyvą ir gana šaltoką spalio 23 d. rytą prie dar uždarytų Katedros durų vykusios mišios sutraukė nesuskaičiuojamą gausybę tikinčiųjų, suvokusių, kad netrukus viena iš svarbiausių Lietuvos šventovių vėl bus atverta visuomenei.
Po kelių dienų Šiaulių centre įvykusiame renginyje priimta rezoliucija Aukščiausiajai Tarybai dėl lietuvių kalbos išlikimo. Atsiliepiant į šį visuomenės kreipimąsi, buvo priimta Konstitucijos pataisa dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine kalba.
Šios datos – vienos iš reikšmingiausių naujausioje Lietuvos istorijoje, pažymėjusios esminį lūžį to meto visuomenės pozicijoje.
Visuomenė suvokė, kad sovietinė priespauda gali būti įveikta ir valstybės – lietuvių tautos namų – atkūrimo viltis yra reali. Sąjūdis parodė, kad jau subrendo stiprus visuomenės sluoksnis, galintis atkurti nepriklausomos valstybės pamatus ir sugrąžinti Lietuvą į laisvų pasaulio valstybių žemėlapį.
Visi po to sekę kultūriniai ir politiniai pokyčiai žymėjo nuoseklų nepriklausomybės kelio įgyvendinimą. 1989 m. vasario 16 d. išreikštas Lietuvos nepriklausomybės siekis ir 1990 metų Kovo 11-oji – LPS suvažiavimo pasekmės, atskleidusios, kaip kinta visuomenės nuostatos ir tvirtėja suvokimas, kad sovietinis režimas gali būti įveiktas ir tai įgyvendinti gali ši Lietuvos visuomenės karta.
Tačiau ar nestebina tai, kad svarbiausios mūsų valstybės istorijos datos šiemet liko viešosios erdvės užribyje?
Ta viešoji erdvė liko užpildyta jokios pažintinės vertės neturinčiais siužetais: kažkas bando išvengti teistumo, kažkas prisigėrė ir girtas sėdo už vairo, kažkur daug prilijo, o krintantys medžių lapai užkimšo vandens nutekėjimo vietas, kažkas diskutuoja, ar „akcijos“ parduotuvėse tarnauja pirkėjams ar pardavėjams ir t. t.
Tarsi gyventume tik šia diena…
Nesuvokiant gyvenimo prasmės
Itin sudėtingas ir prieštaringas laikmetis vis dažniau verčia klausti, ką pajėgi pasiekti dabartinė karta. Tokį klausimą kelia ir šiuo metu Seimo Ateities komitete svarstoma vizija „Lietuva-2050“.
Nors šios vizijos turinys tikrai nepretenduoja į apgalvotą valstybės ateities perspektyvos matymą, bet jame yra išvadų, kurios verčia susimąstyti apie visuomenės brandą, jos siekius ir galimybes.
Vizijoje teigiama, kad „žmonės yra individualistai – jiems svarbi asmeninė gerovė, tačiau <…> gyvenimo prasmės klausimas yra pagrindinė problema, kuri kamuoja žmones“.
Apie kokią gerovę galima kalbėti, nematant gyvenimo prasmės? O kam norisi „kamuotis“, ieškant gyvenimo prasmės? Ar ne todėl bandoma pasitenkinti priemonėmis, kurios vietoje tikrovės suvokimo sukelia iliuzijas, apsvaigimą, trumpalaikius malonumus?
Vizijos rengėjai teigia, kad vis daugiau žmonių norėtų gyventi, nesilaikydami taisyklių ir įstatymų. Todėl reikia „ugdyti asmenybes, atsakingas už save, už gamtą, už valstybę, už dalyvavimą tarptautiniuose aljansuose ir t. t.“
Pirmajame scenarijuje „Puikus naujasis pasaulis“ teigiama, kad toks ateities vaizdinys susiformuotų, jei „Lietuva būtų priversta itin daug dėmesio skirti šalies saugumui bei stabilumui“.
Bet juk valstybės saugumas yra ypatingai svarbus bet kuriame laikmetyje. Visiškai nelogiška teigti, kad tokio tikslo būtų siekiama „demokratijos suvaržymų sąskaita“,
Dar labiau stulbina ši išvada: „Itin kompetentinga profesionalų valdžia paskelbtų ryžtingą posūkį į švietimo, mokslo ir technologijų proveržį, tačiau nebūtinai būtų paisoma etikos normų.“
Kaip galima susieti valstybės pažangos siekį su etikos nepaisymu?
Visa pasaulio istorija rodo, kad valstybės saugumas neatskiriamai susijęs su visuomenės dorove. Visuomenė, kurioje manoma, kad sąžinė ir dorovė yra „ne šio pasaulio dimensijos“, niekada nebus saugi ir atspari pavojams.
Dorovės normų įsitvirtinimas yra neatskiriamas nuo visuomenės gyvenimo būdo. Visuomenėje, kuri remiasi dorove, visada vertinami stabilūs asmenybių santykiai, meilė, šeima, tėvų tiesioginė atsakomybė už vaikus.
Tačiau dabar į švietimo sistemą brukama „Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“ yra visiškai priešinga dorovės įtvirtinimo siekiams. Joje akcentuojamas ne gyvenimo tikslas, o tik šios dienos saugumas ir kūniškų malonumų siekis, nesiskaitant net su augančios kartos fiziologinio vystymosi procesais: vaikai tiesiog verčiami ieškoti malonumų, kurių tikrosios fiziologinės paskirties jie dar net negali suvokti.
Labiausiai išgirtame „Lietuvos -2050“ vizijos „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijuje sakoma, kad „šeimas gali kurti visi“, tačiau nerasite, ką šios vizijos rengėjai laiko šeima.
Ar ją rengiant buvo susimąstyta, kodėl šeimos kūrimas siejamas su amžiaus riba? Kokias pasekmes turi tik malonumų akcentavimas, kai nėštumas užklumpa vienuolikametę?
Kam dar iki šiol neaišku, kad šeimos kūrimas yra neatskiriamas nuo galimybės pasirūpinti materialiniu jos apsirūpinimu ir dvasiniu subrendimu. Šeima suteikia prasmingo gyvenimo suvokimą ir galimybę pratęsti save ateities kartose.
„Man tai nerūpi“ arba „Overtono langas“
Stebint šiuolaikinę visuomenę, dažniausiai tenka susidurti su abejingumu keistiems, švelniai kalbant, reiškiniams, kai paprasčiausiai nereaguojama į elgsenos patologiją. Kuris iš suvešėjusio homoseksualizmo propagandistų gali įrodyti, kad jis šiame pasaulyje atsirado iš dviejų vyrų arba dvejų moterų sueities? Tai prie ko veda ši keista propaganda?
Tačiau šių dienų visuomenėje bene labiausiai paplitęs toks požiūris: „Man tai nerūpi. Jie man netrukdo, tegu gyvena, kaip nori, aš nesidomiu, ką jie veikia lovoje…“ ir pan.
Bet ar kada nors matėte statistiką, kuri objektyviai atspindėtų, kiek individų fiziologiškai negali būti įvardinti nei kaip vyrai, nei kaip moterys arba tuo pat metu asmuo yra ir vyras, ir moteris? Kiek yra tų, kurie tikrai nepatenkinti savo kūnu, t. y. savo fiziologine lytimi? Kuriame amžiaus tarpsnyje toks nepasitenkinimas dažniausiai pasitaiko ir kaip jis kinta, individui bręstant?
Štai ir paaiškėja, kad visos įvardintos savęs suvokimo anomalijos sudaro tik menką procentinę dalį. Natūralu, kad nesusiduriantieji su tokiais sutrikimais jais paprasčiausiai nesidomi.
Tačiau pastarųjų dešimtmečių viešosios erdvės turinys labai įkyriai bruka iliuziją, kad tradicinės šeimos samprata yra pasenusi.
Lygiagrečiai su nuostata, kad pasaulyje jau dabar yra per daug žmonių ir planeta nebegali jų išmaitinti, visuomenei kišamos ir tokios hipotezės, kad kai kurios žemės rutulio vietovės yra ekonomiškai neperspektyvios, todėl neva būtina įteisinti pažiūrą, kad žmogui nebūtina turėti tėvynę ir tautos kultūros paveldą.
Primygtinai diegiama nuostata apie tai, kad dabar mums reikia tapti „pasaulio piliečiais“, todėl šeima ir atsakomybė už savo vaikus yra kliūtys tokio, atsiprašant, piliečio sampratai.
Homoseksualumo tema vis įkyriau kaišiojama į viešąją erdvę, bandant įtikinti, kad tai neva yra viena iš svarbiausių socialinių problemų, tolerantiškos elgsenos kliūčių. Patylomis remiamasi ir tuo, kad žmonės nemėgsta viešai aptarinėti savo intymios būsenos, o juo labiau – jos sutrikimų.
Tokiu būdu realiai gana retas homoseksualumo reiškinys pristatomas kaip vos ne pats svarbiausias, gal net svarbesnis už ekonomines arba kultūrines problemas.
Ši metodika įvardijama kaip Overtono langas. Tai gana subtili socialinė technologija, kurios tikslas priversti visuomenę jai nepriimtinas nuostatas padaryti svarstytinomis, vėliau – priimtinomis, o dar vėliau – įteisinamomis.
Tokiu būdu nuo požiūrio „manęs tai neliečia“ prieinama iki nuostatos – „čia nėra nieko blogo“.
Overtono lango technologiją Lietuvoje ypač nuosekliai diegia dabartiniai valdantieji, pradedant nuo siūlymų liberalizuoti piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais, baigiant pasikėsinimu į valstybinės kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, meilės ir šeimos sampratą, tautinio paveldo reikšmę ir dorovę.
Oficialiai deklaruojant toleranciją „kitaip mąstantiems“, gana agresyviai ribojama teisė išsakyti kritiką valdžios struktūroms, diegiama cenzūra, kurią vis dažniau bandoma paversti įpročiu cenzūruoti save, nesikišti į tai, kas „tavęs šiuo metu betarpiškai neliečia“.
Taip pilietinė visuomenė verčiama tapti „gyventojais“, kuriems valstybės samprata tapo tik teorine, nereikšminga abstrakcija.
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, LMS tarybos narys, profesorius, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius
Žodis tolerancija lietuvių kalba: kantrybė, ištvermė, PAKANTUMAS.
Norėtų išreikšti nepasitenkinimą, bet į gatves neišeina: įžvelgia Lietuvoje ryškėjančią pavojingą tendenciją
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2023/10/30/news/noretu-isreiksti-nepasitenkinima-bet-i-gatves-neiseina-izvelgia-lietuvoje-ryskejancia-pavojinga-tendencija-28903612
O kas tai – sužinos tik užsisakiusieji 🙁
Gerų mergaičių pensionas pavirto piktų bobelių turgumi
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/geru-mergaiciu-pensionas-pavirto-piktu-bobeliu-turgumi/
O čia mums į tą sąsiuvinį, kurį „Ant amžino atminimo” turime –
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/geru-mergaiciu-pensionas-pavirto-piktu-bobeliu-turgumi/
Globėjų šeimoje išgyveno košmarą
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/globeju-seimoje-isgyveno-kosmara/
Nida VASILIAUSKAITĖ: Ką ir kaip augina valstybė?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/nida-vasiliauskaite-ka-ir-kaip-augina-valstybe/
Jurgita ŽEMAITYTĖ: Lyčių lygintojai pastatys moteris į vietą!
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro-ziniu-redakcijos-skiltis/jurgita-zemaityte-lyciu-lygintojai-pastatys-moteris-i-vieta/