Kūrėjas atbūręs Lietuvos karalystę švenčia 85-ąją sukaktį

Spalio 19 d. minime gražią sukaktį – 85-ąjį literatūros istoriko, teoretiko, kritiko, poeto, prozininko, vertėjo ir humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio gimtadienį.

A. Bučys – asmenybė, savo kūrybinės ir mokslinės veiklos vaisiais ne tik praturtinusi Lietuvos literatūrologiją, bet ir suteikusi jai naujų perspektyvų nagrinėjant šalies istorinį bei kultūrinį paveldą. 

Algimantas Bučys gimė 1939 m. spalio 19 d. Kaune, o jo vaikystę prabėgo karo nuniokotame Vilniuje. Po karo mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigęs 1957 m. įstojo į Vilniaus universitetą pasirinkęs studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Nors tuomet universitetinė aplinka buvo smarkiai ideologizuota, tačiau jaunas žmogus neprarado kritinio mąstymo ir ideologijoms besikeičiant išlaikė jį iki šiol.

1962 m. baigę studijas buvo paskirtas mokytojauti į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Mokytojaudamas išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Prie skambančių plytų“ (1963 m.), spausdino respublikinėje spaudoje kritikos straipsnius. 1964 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto siuntimu išvyko į Maskvą aspirantūrai Pasaulinės literatūros instituto teorijos sektoriuje. 1967 m. apgynė disertaciją „Šiuolaikinio romano problema lietuvių literatūroje“, įgydamas filologijos mokslų kandidato laipsnį (1994 m. disertacija nostrifikuota Lietuvos mokslo tarybos suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį). Šios studijos jam suteikė stiprią teorinę bazę ir platų literatūrinį akiratį.

Grįžęs į Lietuvą, atsisakė akademinio darbo institute, atsidėjo kūrybiniam darbui, dirbo su pertrūkiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Litva literaturnaja“, laikraščio „Gimtasis kraštas“, žurnalo „Mitai ir faktai“ redaktoriumi. 2010 – 2011 m. Lietuvos respublikos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos narys ir pirmininkas.

Daugiau apie A. Bučio veiklą skaitykite ČIA ir ČIA.

Naujausi darbai apie Lietuvos valdovus jų istorinės ir kultūrinės reikšmės atkūrimas

Pastaraisiais metais Algimantas Bučys pagarsėjo savo reikšmingais tyrimais, skirtais Lietuvos istorijai, ypač Mindaugo laikotarpiui ir Lietuvos karalių titulatūros klausimams. Viena iš svarbiausių jo knygų – „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (2009), kurioje Bučys gilinasi į XIII a. Lietuvos kultūrinį ir politinį gyvenimą. Ši studija ne tik nagrinėja pirmuosius lietuviškus sakralinius tekstus, bet ir atskleidžia, kaip Lietuvos literatūros raida buvo veikiama geopolitinių aplinkybių.

Ypatingą dėmesį Bučys skyrė klausimui apie Lietuvos valdovų titulatūrą. Jis įtikinamai parodo ir įrodo, kad daugelis Lietuvos valdovų, tradiciškai vadinamų kunigaikščiais, pagal savo valdžią ir suverenumą iš tiesų buvo karaliai.

Visų suverenios Lietuvos valdovų vadinimas kunigaikščiais, anot A. Bučio, yra istorinė klaida, kurią lėmė vėlesni politiniai pokyčiai, tokie kaip Lenkijos ir Lietuvos unija bei carinės Rusijos įtaka. A. Bučys parodo, kad Lietuvos valdovai turėjo visas karaliams būdingas funkcijas: jie valdė dideles teritorijas, sudarinėjo tarptautines sutartis, vykdė savarankišką karinę ir diplomatinę politiką ir .

Ši Bučio iškelta mintis leidžia naujai permąstyti Lietuvos istoriją. Jis argumentuoja, kad Lietuvos valdovai, tokie kaip Vytenis ar Gediminas, pagal Vakarų tradicijos standartus buvo laikomi karaliais. Tai reikšmingas atradimas, kuris leidžia ne tik geriau suprasti Lietuvos valstybingumą ir jo vietą Europos politinėje arenoje, tačiau ir lietuviškos istoriografijos nesugebėjimą į savo istorija žvelgti ir ją vertinti ne ideologizuotomis istorinių priešininkų klišėmis o savomis akimis ir mintimis.

A. Bučio tyrimai ir jo keliamas klausimas apie Lietuvos valdovų titulatūrą turi ne tik mokslinę, bet ir platesnę kultūrinę reikšmę. Jis kviečia permąstyti Lietuvos istorinį pasakojimą, grąžinti teisėtą vietą Lietuvos valdovams Europos istorijoje ir sustiprinti Lietuvos istorinį paveldą bei Lietuvos piliečių tautinę savimonę. 

Algimanto Bučio indėlis į Lietuvos literatūrologiją ir istorijos tyrimus yra neįkainojamas.

Ši sukaktis yra mums visiems puiki proga padėkoti kūrėjui:

– Garbusis Algimantai, ačiū Jums – už gausius mokslinės ir literatūrinės kūrybos vaisius, ačiū – už Jūsų brangų gyvenimo laiką paaukotą Mūsų Lietuvos Karalystei!

Pagal internete prieinamus šaltinius ir pateikiamas žinias surašė Jonas Vaiškūnas