Vilniaus Rasų kapinės – vienos žymiausios ir seniausios išlikusios Lietuvoje kapinės, įkurtos 1801 m. Tai lietuviškos ir lenkiškos kultūros jungiamoji dalis, visos mūsų šalies istorijos bei kultūros paminklas, „atversta istorijos knyga“. Didžiausią niokojimo bangą kapinės patyrė po II pasaulinio karo. Sovietinis laikotarpis nešė vis didesnį kapinių nuosmukį: buvo vogiamos geležinės tvorėlės, šalinami metaliniai kryžiai, kurie dažnai patekdavo į metalo laužo supirktuves. Be to, vandalai niokodavo koplyčias, daužydavo antkapinius paminklus. 1991 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tais pačiais metais Lietuvos lenkė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, Alicija Marija Klimaševska, kartu su kultūros veikėjais Halina Jotkela (Jotkiallo), Olgierdu Koženieckiu ir Ježi Survilo, pradėjo svarstyti, kokiu būdu gali praktiškai prisidėti prie Senųjų Rasų kapinių atnaujinimo ir klestėjimo.
Juk kapinėmis, kaip ir vyresnio amžiaus žmonėmis, būtinai reikia rūpintis, todėl nuspręsta įkurti nevyriausybinę, ne pelno siekiančią asociaciją, pavadintą „Visuomenine Rasų kapinių draugija“. Labai daug praktinių patarimų suteikė 1974 m. Jerzio Prėjaus-Valdorfo (Jerzy Preyss-Waldorffo) (1910-1999) įkurtas Visuomeninis senųjų Povonzkų paminklų priežiūros komitetas. Abiejų komitetų draugystė ir glaudus bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.
Nuo 1990 m. iki 2018 m. Alicija Marija Klimaševska buvo Lietuvoje veikiančios draugijos pirmininkė. Prieš dvejus metus garbaus amžiaus visuomenininkė pirmininkavimą perleido Lietuvos lenkų medikų draugijos pirmininkui Darijušui Žibortui. Šiandien asociacija susideda iš dvylikos, Lietuvoje gimusių ir užaugusių, lenkų tautybės narių. Verta pabrėžti, kad draugija yra įkūrusi internetinę svetainę www.rossa.lt (lenkų kalba) ir Facebook tinklaraštį.
Svarbiausias „Visuomeninės Rasų kapinių draugijos“ tikslas – Senųjų Rasų kapinėse esančių kapaviečių renovavimas, griūvančių, dūlėjančių antkapinių paminklų, laiko tekmėje praradusių grožį antkapių nuoseklus konservavimas ir restauravimas. Nuo 1990 m. pastatyti 5 nauji antkapiniai paminklai ir atnaujinti 137 seni. Pirmiausia restauruojami paminklai, kuriems reikalinga žūtbūtinė pagalba. Antra, dėmesys skiriamas tiems antkapiams, po kuriais ilsisi Lietuvai, Lenkijai ir Vilniaus kraštui nusipelnę veikėjai, kad juos prisimintų ištisos kartos. Trečia, ypatingo vertinimo nusipelnė 1831 ir 1863 m. sukilėlių paminklų atnaujinimas, kadangi Rasų kapinės – tai XIX amžiaus laisvės kovų panteonas.
Paminklų konservavimo ir atnaujinimo darbus atlieka diplomuoti restauratoriai, kurie Vilniaus miesto savivaldybei teikia išsilavinimą įrodančius dokumentus ir gauna leidimą atlikti numatytus darbus. Tarp specialistų išsiskiria Kęstutis Norkūnas – aukščiausios kategorijos gipso stiuko bei natūralaus ir dirbtinio akmens skulptorius-restauratorius. Per beveik penkiasdešimt metų ne tik restauravo, rekonstravo įvairius kultūros paminklus Lietuvoje (pvz. Lietuvos Nepriklausomybės paminklą Salakuose, Vytauto Didžiojo paminklą Perlojoje, kultūrinę Puntuko akmens dalį, t.y. S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus ir t.t.), bet ir užsiėmė kūryba. Verta pažymėti, jog K. Norkūnas 2006-2009 m. dalyvavo Vilniaus Bernardinų kapinių tvarkymo, konservavimo-restauravimo, rekonstravimo, pažinimo sklaidos ir švietimo programoje.
Visuomeninė Rasų kapinių draugija bendradarbiaudama su skautais bei Vilniaus mokyklomis, pavasarį ir rudenį prieš Vėlines rengia Rasų kapinių tvarkymo bei žvakių rinkimo akcijas „Padovanok šviesą Rasoms“. Mat 90 proc. kapų šiose kapinėse neturi globėjų. Prie akcijų noriai prisijungia ne tik moksleiviai iš lietuviškų ir lenkiškų mokyklų, studentai, mokytojai, bet ir Lenkijos Respublikos Ambasados Vilniuje darbuotojai, įvairiausių įmonių atstovai. Į savo plačią veiklą asociacija įtraukia gidus. Jų dėka turistai (dažniausiai iš Lenkijos) turi galimybę įsigyti aukos atvirukų.
Surinkti pinigai keliauja į draugijos fondą. Kasmetinių akcijų metu, ypač nuo vėlyvo pavasario iki lapkričio pradžios, Vilniaus apylinkių kapinėse ir Varšuvos Povonzkose draugijos nariai ir skautai renka lėšas. Visus metus per internetą ieškomi galimi rėmėjai, su jais užmezgamas kontaktas, rengiamos talkos. Retkarčiais atsiranda aukotojai, kurie patys pasisiūlo padėti ar finansiškai prisidėti prie vykstomų akcijų. Ypatingo vertinimo susilaukė nuolatinis bendradarbiavimas su restauravimo darbus prižiūrinčia Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybe.
Įvairios organizacijos už asociacijos kruopščią, atsakingą ir nuolatinę veiklą skyrė tokius iškalbingus apdovanojimus:
2012 m. – Alicijai Marijai Klimaševskai įteiktas Lenkijos Respublikos Auksinis kryžius už nuopelnus;
2014 m. – Profesoriaus Aleksandro Geistoro (Gieysztoro) apdovanojimas Visuomeninei Rasų kapinių draugijai;
2015 m. – Alicijai Marijai Klimaševskai paskirta Abiejų Tautų Respublikos Paveldo Saugotojos apdovanojimas kategorijoje: užsienio Miečislavo Gembarovičiaus vardo apdovanojimas už daugiametę veiklą globojant kultūros paveldą Lietuvoje;
2016 m. – Lietuvos Respublikos Seimo garbės apdovanojimas Alicijai Marijai Klimaševskai;
2016 m. – Vilniaus meras Remigijus Šimašius Alicijai Marijai Klimaševskai įteikė šv. Kristoforo statulėlės apdovanojimą;
2016 m. – dabartinis draugijos pirmininkas Darijušas Žibortas už veiklą gelbėjant paminklus Senųjų Rasų kapinėse apdovanotas Čenstakavos Medicinos draugijos Bieganskio statulėle;
2017 m. – Tautininių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės aukso garbės ženklas „Už nuopelnus“ skirtas Alicijai Marijai Klimaševskai;
2018 m. – Visuomeninei Rasų kapinių draugijai įteiktas Lenkijos tautos atminties instituto apdovanojimas „Istorijos liudytojas“;
2019 m. – Visuomeninei Rasų kapinių draugijai LR Seimas už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą, skyrė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“.
Tokių organizacijų, kaip Visuomeninė Rasų kapinių draugija, Lietuvoje egzistuoja mažai, o paminklų, kuriems reikia nuolatinės priežiūros ir atnaujinimo, yra neapsakomai daug. Asociacijos nariai visa širdimi atsidavę Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo vertybės išsaugojimui dabartinei bei ateities kartoms. Ilgametis indėlis ir pastangos atgaivinti bei naujam gyvenimui prikelti paminklus Vilniaus Senųjų Rasų kapinėse, taip pat draugijos rūpinimąsis atmintimi tų, kurių šalia mūsų nėra, bet apie kuriuos byloja akmenys, šiandien nusipelno pripažinimo.
Autorius yra Visuomeninės Rasų kapinių draugijos narys.
