M. Kundrotas. Rinkimai praėjo. Ką daryčiau kitaip?

2024 m. Seimo rinkimai baigėsi. Daugiamandatėje apygardoje į Seimą praėjo tik šešios partijos, dar kitų viltis – vienmandatės, bet jau dabar matyti, jog turėsime itin margą Seimą.

Nepatekusioms partijoms teks persvarstyti savo strategijas, užuot save tenkinus mantromis: „Mes viską darėme gerai, mums tik priešai sutrukdė“. Priešai trukdė ir trukdys. Taip mąstant išvis nėra reikalo žengti į rinkimus.

Sunkiausia būti diplomuotu politologu ir kartu – rinkimų dalyviu. Tenka vienu metu žvelgti iš šalies ir iš vidaus. Bet gal toks žvilgsnis ir būtų išsamiausias. Tad pabandykime. Pirmiausiai – iš savo varpinės.

Kalbant apie Tautos ir teisingumo sąjungos sąrašą, kuriame teko garbė dalyvauti, kai ką galėjome pakeisti, o kai ko ir ne. Rezultatus beveik visada sudaro subjektyvių ir objektyvių veiksmų visuma.

Negalėjome išvengti „Nemuno aušros“ iškilimo, sąlygoto gana tendencingo žiniasklaidos dėmesio. Negalėjome paveikti Nacionalinio susivienijimo, kad jis pagaliau pateisintų savo pavadinimą. Negalėjome paveikti Igno Vėgėlės pasirinkimo tapti Ramūno Karbauskio satelitu, užuot tapus savarankišku ir telkiančiu lyderiu, perimant kurią nors iš alternatyviųjų partijų ir vedant platų tokių partijų sąrašą.

Ką galėjome padaryti? Galėjome labiau išryškinti skaudžiausias patriotams temas: pakaitinės migracijos, Rusijos agresijos, prigimtinės šeimos naikinimo, nacionalinio suvereniteto ir tautovaldos klausimus.

Galėjome į viešus debatus įtraukti daugiau savo sričių profesionalų, ką darė beveik visos kitos partijos ir koalicijos. Galėjome aiškiau pasirinkti, į kokius politinius segmentus taikomės.

Nepasiteisino sąrašo lyderių orientacija į liaudį. Liaudis yra lengvai minkoma masė, kuri seka paskui lyderį, kuris viešoje erdvėje atrodo stipriausias.

Žiniasklaidos, o ir savų gebėjimų dėka stipriausi iš opozicijos – tikros ar tariamos – pasirodė socialdemokratai ir „aušrininkai“, po jų – demokratai ir valstiečiai.

Nepritraukdami liaudies inteligentų balsus iššvaistėme. Dalis jų rinkosi Tėvynės sąjungą, reitinguodami tikruosius konservatorius, dalis – jau minėtus valstiečius, dalis – nors ir maža – Nacionalinį susivienijimą.

Nepasiteisino ir perdėtas atsargumas aiškiai įvardyti Rusijos-Ukrainos karo kaltininką. Paklausti apie Lietuvos santykius su autoritariniais režimais atsakėme, jog ir Lietuvoje esama autoritarizmo bruožų.

To reikėjo, bet kartu reikėjo vienareikšmiai įvardyti Rusiją kaip absoliutų metafizinį blogį. Nesulaukę to daugelis patriotų rinkosi partijas, kurios drįso tai įvardyti.

Nepasiteisino bandymai laviruoti tarp vertybininkų ir gerovininkų. Pilvažmogiams nusispjauti į aukštąsias materijas, dvasiniams žmonėms ne taip labai rūpi pilvo ir kišenės reikalai. Sujungti visus pagal principą „pagauk visus“, jau kuris laikas slankiojantį po alternatyviąją opoziciją lyg juodas šešėlis, įmanoma tik turint akivaizdžią jėgą.

O kol esi reitingų apačioje, prasminga telkti apie save du-tris segmentus. Kai nėra galimybės sutelkti daugumos, reikia pasirinkti konkrečius taikinius arba likti su ilga nosimi, kas ir įvyko.

Apie nacionalinį suverenitetą beveik nutylėta, atiduodant šį klausimą Nacionaliniam susivienijimui. Ne kažin kas pasakyta ir apie tiesioginę demokratiją, išskyrus pokalbį „Komentaro“ kanale, pasirodžiusį rinkimų išvakarėse, kai dauguma jau buvo apsisprendę.

O migracijos klausimu apskritai šauta sau į koją, kalbant, kaip mes laukiame darbščių žmonių iš Azijos. Kas iš to, kad kalbėta apie transporto sektorių, kad tie žmonės važinės po Europą, užuot gyvenę Lietuvoje? Žinutė suprasta taip, kaip ji suprasta.

Sąraše būta daug žmonių, kurie turėjo, ką pasakyti ir apie tarptautinę, ir apie socialinę politiką, ir apie sveikatos apsaugą, ir apie gamtosaugą. Bet šie žmonės tiesiog ignoruoti. Apie viską šnekėjo žmonės, kurių kompetencija apsiribojo monologais itin siauroje auditorijoje.

Nesugebėta išnaudoti netgi to potencialo, kurį turėjome. Programoje, tiesa, buvo daug gerų akcentų, bet daugelis rinkėjų renkasi ne programas, o lyderius.

Kai kurie kolegos gali klausti: kodėl asmuo, pats surinkęs itin kuklų reitingą sąraše, manosi galįs mokyti, ką daryti geriau? Ogi todėl, kad šio teksto autoriaus giminės ir draugai – artimiausi žmonės – rinkosi kitus sąrašus, pasigesdami solidumo ir kompetencijos pirmajame sąraše dėkingiausiu numeriu.

Sąrašo vedlys beveik visada atsineša tiek balsų, kiek jų ir turi. Kas kita – kiti sąrašo dalyviai. Jie gauna tiek balsų, kiek potencialių šių kandidatų rinkėjai sutinka su sąrašo lyderiu ar bent gali jį pakęsti.

Tai, kad Nacionalinis susivienijimas surinko dvigubai daugiau balsų nei Tautos ir teisingumo sąjunga, rodo, jog intelektas ir kompetencija, atmetus tam tikrus moralinius momentus, traukia labiau nei mediniai „bajeriai“.

Žinoma, kas nors iš kolegų gali guostis, kad ir Nacionalinis susivienijimas liko už borto. Tad žvelkime į „Nemuno aušrą“. Šio naujadaro lyderis gausiai manipuliavo skaičiais, net jeigu jie būdavo „iš oro“. Tai sudarė savo reikalą išmanančio politiko įvaizdį.

O ką pateikėme mes? Pirmas teiginys mūsų retorikoje buvo apie tai, kad atimsime valstybės vadovo titulą iš Vytauto Landsbergio. Tikrai pirminė Lietuvos aktualija.

Džiugu tai, kad už rinkimų barjero liko tiek neobolševikinė Laisvės partija, tiek „vatos“ sąrašai. Tai darsyk parodo, jog tautos dauguma nėra radikali. O tautinio konservatizmo lyderiu tapo Laurynas Kasčiūnas, gavęs antrą vietą Tėvynės sąjungos sąraše.

Valdančioji koalicija, greičiausiai, paaiškės tik po antrojo turo. Jeigu joje bus valstiečiai, visgi patekę į Seimą, galime tikėtis ketverių metų ramybės. Vargu, ar jie leis radikalias permainas, įrašytas socialistų internacionalo programoje. Kitiems teks išmokti pamokas.

Ką daryčiau kitaip, jei alternatyviosios opozicijos sąrašą ir jo pozicijas kituose rinkimuose formuočiau aš? Pirmiausiai – surinkčiau komandą, kurioje vyrautų intelektualai ir profesionalai.

Pasirinkčiau penkis-septynis akcentus, apie kuriuos kalbėtume daugiausiai. Visiškai atsisakyčiau flirto su plebsu ir „vata“. Orientuočiausi ne į „Nemuno aušros“ (vienadienio drugelio), bet į Tėvynės sąjungos ir iš dalies – valstiečių elektoratą.

Derinčiau gyvus susitikimus su rinkėjais su diskusijomis ir intelektualiais straipsniais žiniasklaidoje.

Istorijos klasikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) įžvalgiai teigė, jog visuomenę sudaro kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Norint pasiekti pastarąją pirmiausiai reikia pasitelkti pirmąją.

Nėra protinga siekti užkariauti pasaulį, kai trūksta spėkų laimėti savo potencialios grupės protus ir širdis. Kiekvienas pralaimėjimas yra pamoka. Vertinga pamoka.

Duok, Dieve, mums šias pamokas išmokti.

Autorius yra istorikas ir politologas, buvęs kandidatas į Seimą