Aptarta kaip mažinti socialinį dempingą ir užsieniečių išnaudojimą

2024 m. rugpjūčio 28 d. Vidaus reikalų ministerijoje įvyko tarpžinybinis susitikimas darbo migrantų iš užsienio klausimams aptarti, kurį surengė Lietuvos profesinė sąjungos „Solidarumas” ir Vidaus reikalų ministerija.

Susitikime, kurį vedė Vidaus reikalų viceministrė Agneta Ladek, dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Kristina Krupavičienė, jos pavaduotojas Ričardas Garuolis, koordinacinės tarybos narys Bronius Bučelis, teisininkai Lukas Čapas ir Laima Saulevičiūtė, UAB „Transrevis” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Janina Mankienė, Lietuvos veterinarijos tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės pavaduotoja Virginija Kuolienė, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šurkus su atsakingais šios ministerijos atstovais, Valstybinės darbo inspekcijos, Sodros, Migracijos departamento ir kiti Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų atstovai.

Susitikimas surengtas pasiūlius Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas” po Koordinacinės tarybos posėdžio, kuriame profesinių sąjungų atstovai papasakojo apie socialinio dempingo ir užsieniečių išnaudojimo atvejus Lietuvoje. Skaityti čia

Viceministrė A. Ladek atskleidė Lietuvoje šiuo metu yra suskaičiuota daugiau nei 200 000 užsieniečių iš trečiųjų šalių, kurių dauguma dirba.

Viceministrė prisipažino, kad už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos dirba ant savo galimybių ribos, todėl siekiant užtikrinti Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos valstybės saugumą pradėtas riboti užsieniečių įdarbinimas iš valstybių, kuriose gali būti daugiau prieš Lietuvos valstybę ir NATO nusiteikusių asmenų. Todėl nuo 34 iki 31 sumažinti už Lietuvos ribų esantys išorės paslaugų centrai, kurie parengia dokumentus savo piliečiams atvykti dirbti į Lietuvą.

Ji pateikė naujoves, kurios atsirado šiemet nuo liepos 1 d. įsigaliojus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisoms. Dabar Lietuvos įmonėse galės dirbti tik užsieniečiai, kurie gavo leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje. Anksčiau tai galėjo daryti ir užsieniečiai iš trečiųjų šalių, kurie gavo leidimus gyventi kitose į Europos ES valstybėse. Įvedama kvota įdarbinti užsieniečius iš trečiųjų šalių, kuri keistų per metus įdarbinti ne daugiau nei 1,4 proc. nuo visų Lietuvos gyventojų, pasiliekant valstybinėms institucijoms teisę jas sumažinti. Nuo 2025 m. Lietuvoje dirbti vairuotojais galės tik tie užsieniečiai, kurie turės ES galiojančius vairuotojų pažymėjimus.

Krupavičienė atskleidė atvejį, kai per Lenkijoje esančią įdarbinimo agentūrą į Lietuvą vilkiko vairuotoju dirbti pakviestas afrikietis buvo Lietuvos darbdavio nepriimtas į darbą dėl nepakankamos jo kvalifikacijos ir atsidūrė gatvėje be pinigų, darbo, pastogės ir su didelėmis skolomis, atsiradusiomis su jo kelione į Europą. Tik profesinės sąjungos dėka jam buvo suteikta būtina pagalba ir dabar jis dirba. Ji piktinosi, kad darbdaviai iš užsieniečių gauna tik pelną, o visas su užsieniečiais susijusias socialines ir kitas išlaidas užkrauna valstybei arba tokioms organizacijoms kaip profesinės sąjungos.

Valstybinių institucijų atstovai pripažino, kad darbdaviai, pasikvietę dirbti užsieniečius turi prisiimti didesnę atsakomybę ir teigė svarstysiantys būdus kaip tai padaryti.

Lietuvos transporto profesinių sąjungų forumo pirmininkas B. Bučelis ir UAB „Transrevis” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė J. Mankienė atskleidė socialinio dempingo atvejus viešojo transporto įmonėse UAB „Transrevis” ir UAB „Kautra”, kurios vietoj to, kad kitų įmonių pavyzdžiu padidintų vairuotojams atlyginimus, įdarbina užsieniečius iš Ganos ir Indijos, kurie dirba nemokėdami šiam darbui privalomos valstybinės kalbos ir daro tiek daug eismo pažeidimų, kad vietiniams vairuotojams kyla abejonės ar jie turi vairuotojų teises. Tačiau nors buvo skambinta į policiją dėl galimo pažeidimo, vairuojant be tam būtinų dokumentų, policijos pareigūnai atsakydavo, kad tai jie darys tik tuo atveju, jei vairuotojas padarys avariją.

Policijos atstovas, dalyvavęs susitikime, atsisakė tikėti, kad galima dirbti autobuso vairuotoju, neturint vairuotojo pažymėjimo, ir nepaisant primityvių profesinių sąjungų atstovų prašymų patikrinti šiuos užsieniečius, atsisakydavo tai daryti, teigdamas, kad tai užimtų daug laiko. Jis sakė, kad policija, skirtingai nei Valstybinė darbo inspekcija, neketina atsižvelgti į socialinių partnerių – profesinių sąjungų prašymus patikrinti galimus pažeidimus, nes nuolatos daro savo tikslinius patikrinimus keliuose, o Užimtumo tarnybos atstovė užtikrino, kad visi vairuotojai iš Ganos ir Indijos, dirbantys Lietuvoje turi vairuotojų pažymėjimus.

Paklausus kodėl vairuotojams iš Ganos ir Indijos buvo suteikti leidimai darbui, kuriam dirbti jie neturi būtinos kvalifikacijos t. y. nemoka viešojo transporto vairuotojams privalomos valstybinės kalbos, Migracijos departamento atstovė atsakė, kad pagal galiojančius įstatymus darbdaviui nurodžius, kad jis mokės užsieniečiui vidutinį praėjusių metų šalies darbo užmokestį kvalifikacijos reikalavimo galima netaikyti.

Ji užtikrino, kad užsieniečiai gauna tą patį kaip ir vietiniai atlyginimą, todėl jokio pažeidimo nėra.

Garuolis paaiškino, kad tai, jog užsieniečiams pervedamas atlyginimas yra vienodas su vietinių darbuotojų atlyginimu, dar nereiškia, jog tokias pajamas jie ir gauna. Užsieniečiai, kurie nemoka valstybinės kalbos ir nežino Lietuvos įstatymų, dažnai darbdaviams permoka už gyvenamųjų patalpų nuomą ir maitinimą, jų padarytą žalą nubrozdinant autobusus, moka darbdaviams baudas už keleivių vežimo instrukcijų pažeidimus, dirba viršvalandžius, už kuriuos darbdaviai tinkamai nesumoka ir pn. Kylant kainoms ir kitų vairuotojų atlyginimams užsieniečiai, skirtingai nei vietiniai, nedrįsta prašyti didesnių atlyginimų, todėl darbdaviams jie yra naudingesni nei vietiniai.

Transporto profesinių sąjungų atstovai atskleidė, kad geriausiu atveju tie vairuotojai iš užsienio, atskaičius visas išlaidas ir baudas, į rankas gauna mažiau nei 400 eurų.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka paaiškino, kad dirbti viešojo transporto vairuotoju, nemokant valstybinės lietuvių kalbos draudžia įstatymai, tačiau kai paaiškėja, kad užsienietis nemoka valstybinės kalbos, bet dirba darbą, kuriam dirbti ji privaloma, įstatymai leidžia jam mažiausiai pusę metų nekliudomai dirbti, jei jis lanko lietuvių kalbos kursus.

Garuoliui paklausus ar darbdavys gali kas pusmetį keisti užsieniečius ir taip dešimtmečiais Lietuvoje neteikti paslaugų valstybine kalba, A. Valotka atsakė, kad tai dabartiniai Lietuvos įstatymai leidžia.

Teisininkas L. Čapas atkreipė dėmesį, kad tokie įstatymai diskriminuoja vietinius darbuotojus, nes jiems dirbti tą patį darbą keliami aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai nei užsieniečiams.

Į pasiūlymus Vokietijos pavyzdžiu leisti tokį darbą užsieniečiams dirbti tik išlaikius valstybinės kalbos egzaminus, viceministrė A. Ladek, nepaisant to, kad Lietuvoje nedarbas siekia 8 proc., o apie pusė milijono lietuvių dirba užsienyje ir dėl mažų atlyginimų negrįžta į tėvynę, atsakė, kad Lietuva turi Europos mastu kovoti dėl darbo jėgos iš užsienio, kurios, pasak jos, visur trūksta, todėl savo patrauklumu darbo migrantams negali lygintis su Vokietija ir pritaikius Vokietijos kalbos įstatymus, šioje kovoje pralaimės, nes lietuvių kalba yra viena sunkiausių pasaulyje.

Tiesa, ji priminė, kad šiuo metu Seime svarstomos įstatymo pataisos, kurios uždraustų nemokantiems valstybinės kalbos užsieniečiams dirbti darbą, aptarnaujant klientus.

Tiek profesinių sąjungų, tiek valstybinių institucijų atstovai vis tik sutiko, kad leidimas dirbti tokius darbus nemokant lietuvių kalbos stabdo užsieniečių integraciją, o tai ateityje sukels tokias pat neigiamas pasekmes, kurios jau dabar matomos Vakarų šalyse.

Paklausus ar į Lietuvą pakviestas dirbti užsienietis gali iš karto išeiti nemokamų atostogų ir nelegaliai dirbti statybose, pavežėju ar uždarbiauti kitose ES valstybėse, Migracijos departamento atstovė atsakė, kad tai leidžiama, jei nemokamos atostogos trunka ne ilgiau nei tris mėnesius. Viceministras M. Šurkus paaiškino, kad taip yra dėl vilkikų vairuotojų, kurie be pertraukų pusę metų dirbę Europoje nori ilgiau pailsėti.

Paklausus ar užsieniečiui, atvykusiam dirbti į Lietuvą už vidutinį šalies darbo užmokestį, galima pasiūlyti dirbti už mažesnį atlyginimą kitoje įmonėje, paaiškinus, kad darbo už žadėtą atlyginimą nėra, Migracijos departamentos atstovė atsakė, kad tai daryti galima, jei užsieniečiui siūlomas atlyginimas yra ne mažesnis nei minimali alga.

Toks atsakymas papiktino profesinių sąjungų atstovus, kurie teigė, kad taip yra įteisinamas darbuotojų iš užsienio apgaudinėjimas. Tačiau Užimtumo tarnybos atstovė ramino, kad tai galima daryti tik po nustatyto laikotarpio ir gavus Užimtumo tarnybos leidimą.

Garuolis pasiūlė įtraukti įstatymą nustatą, kad užsieniečiui gali darbą, jei jo atlyginimas bus ne mažesnis už vidutinį šalies darbo užmokestį.

Valstybinių institucijų atstovai prisipažino, kad vis tik daugiausiai klausimų kelia trečiųjų šalių darbuotojų, kurie patenka į ES kitoje valstybėje ir yra komandiruojami dirbti į Lietuvą, darbas.

Lietuvos valstybinės institucijos neturi duomenų apie juos ir net nežino kiek jų yra mūsų šalyje, nes užsieniečiai, nors dirba Lietuvoje, yra įdarbinti ne Lietuvoje esančiose įmonėse ir ten moka mokesčius. Dažnai tokie užsieniečiai dirba už daug mažesnį atlygimą bei daug blogesnėmis sąlygomis nei vietiniai darbuotojai, o padėti jiems Lietuvos valstybinės institucijos negali.

Krupavičienė pavadino jų padėtį „šiuolaikine vergove”.

Valstybinių institucijų atstovai teigė, kad būtina jų klausimą spręsti europiniu lygiu ir ES šalių valstybinėms institucijoms daugiau bendradarbiaujant tarpusavyje.

Tarpžinybinio susitikimo metu sutarta prie Migracijos departamento ir Valstybinės darbo inspekcijos internetinių sistemų, stebinčių užsieniečių darbą, prijungti ir Sodrą.

Valstybinių institucijų atstovai pažadėjo sutikime aptartus pasiūlymus bandyti įgyvendinti, o į profesinių sąjungų pastabas atsižvelgti.