Rugpjūčio 23-oji man įsimintina daugeliu aspektų. Svarbiausias jų, žinoma, 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, sukėlęs Antrąjį pasaulinė karą ir pasmerkęs pusės amžiaus nelaisvei 150 mln europiečių likimus.
Lygiai po penkių dešimtmečių 1989 m. rugpjūčio 23-ąją įvyko Baltijos kelias, pažadinęs lietuvių, latvių ir estų viltį bei ryžtą nusimesti svetimą jungą.
Bet prieš tai dar turėjo būti 1979 m. rugpjūčio 23-oji, kada buvo paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas, pasmerkęs Molotovo-Ribentropo paktą. Jį pasirašė lietuvių, latvių ir estų patriotai bei antisovietinio pasipriešinimo aktyvistai, tarp jų Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas ir kiti.
1987 m. rugpjūčio 23-osios mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo jau buvo laisvėjimo ir sovietinės sistemos eižėjimo pranašas, nors komunistinis režimas buvo dar pakankamai gajus ir demonstravo iltis: renginio organizatorius suiminėjo, terorizavo, kai kuriuos – sumušė, jo dalyvius – persekiojo, metė iš darbų ir mokslo įstaigų.
Man ta 23-oji irgi buvo įsimintina: buvau pašalintas iš aspirantūros ir netekau darbo. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – užtvėrus man mokslininko karjeros kelią, buvau pakviestas į „Nemuno“ žurnalą ir keliems dešimtmečiams atsidūriau žurnalistikos lauke. Įdomūs ir produktyvūs buvo metai.
Šiandien vėl rugpjūčio 23-oji ir vėl užvėriau darbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) duris. Išėjau ne savo noru, bet „įsakytas“ – „darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ (DK 1 d. 1 p.).
Tos „rugpjūčio 23-osios“ mano kelyje greičiausiai – sutapimai, nors nebūtinai…
Darbo Nacionalinėje bibliotekoje metai (2017-2024) man buvo išskirtinai našūs ir produktyvūs. Niekur kitur tikriausiai nebūčiau padaręs tiek, kiek pavyko nuveikti čia.
Kadangi viską turėjau „prie rankos“: knygas, laikraščius, kai kuriuos archyvus, kontaktus, etc.
Paminėsiu tik svarbiausiuosius.
AUTORINĖS KNYGOS
1. Juozas Lukša Daumantas žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose. Atsiminimai, tyrimai, liudijimai, dokumentai. Vilnius: LGGRTC, 2022, 520 psl. ISBN978-609-8298-28-4.
2. Istorikai nenaudoja dalies šaltinių: Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama. Istorinė publicistika. Vilnius: Žara, 2019, 262 psl. ISBN 978-9986-34-345-5.
3. Ponia iš Venecijos tavernos: „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje. Istorinė eseistika, tyrimai, straipsniai istorijos temomis. Vilnius: Žara, 2018, 456 psl. ISBN 978-9986-34-330-1.
LEIDINIŲ REDAKTORIUS IR SUDARYTOJAS
1. Algirdas Martynas Budreckis. Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę [sudarytojas, vertėjas, įvadinio straipsnio ir komentarų autorius]. – Vilnius: LGGRTC, 2023, 544 psl. ISBN 978-609-8298-38-3.
2. Birželis kvietė į Kovą. 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti I t. [sudarytojas, redaktorius, straipsnių autorius]. – Vilnius: Žara, 2021, I t. 592 psl. ISBN 978-998-6343-74-5.
3. Birželis kvietė į Kovą. 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti II t. [sudarytojas, redaktorius, komentarų autorius]. – Vilnius: Žara, 2021, II t. 638 psl. ISBN 978-998-6343-75-2.
4. Kęstutis Skrupskelis. Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos [sudarytojas, redaktorius, komentarų autorius]. – Vilnius: LGGRTC, 2021, 528 psl. ISBN 978-609-8298-08-6.
5. Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti [sudarytojas, įvadinio straipsnio, komentarų autorius]. – Vilnius: Žara, 2020, 576 psl. ISBN 978-998-6343-58-5.
Greta to, paskelbiau per 40 mokslinių ir publicistinių straipsnių, perskaičiau apie keturias dešimtis paskaitų įvairiose konferencijose bei renginiuose, surengiau arti keturių dešimčių kitų renginių. Visi šie darbai deramai reprezentavo Nacionalinę biblioteką, tinkamai ją reprezentavo, populiarino jos vardą.
Leisiu sau priminti, kad į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką (LNB) 2017 m. pradžioje buvau priimtas dirbti ne kaip bibliotekininkas, o kaip tyrėjas, vadovaujantis Adolfo Damušio demokratijos studijų centrui (ADDSC), kurį turėjau garbės, drauge su kolegomis, 2013 m. įsteigti Mykolo Romerio universitete (MRU). Drauge su mano atėjimu į LNB, čia buvo perkeltas ir minėtasis centras, su specializuota 1290 tomų biblioteka, A. Damušio asmeniniu archyvu ir tam tikru finansiniu įnašu.
Centro nuostatuose nurodyta, kad jo veiklos uždaviniai, be kita ko, yra tyrinėti „rezistencinės minties paveldą, atspindintį demokratinio nusiteikimo žmonių politinį pasipriešinimą <…> sovietų (1940-1941, 1944-1990) ir nacių (1941-1944) okupacijoms“, „publikuoti šaltinius, dokumentų rinkinius, autorių raštus“ ir t.t. 
Trejus metus vadovaudamas šiam centrui, kai jis ėmė veikti LNB (2017-2019), būtent šio pobūdžio tyrimus ir vykdžiau, kartu daug dėmesio skirdamas ir organizaciniam darbui: surengiau tris dideles metines konferencijas, kuriose dalyvavo taip pat ir prelegentai iš užsienio, rengiau knygų pristatymus bei jų aptarimus, skaičiau Centro tyrimų lauko tematikos paskaitas Lietuvoje ir užsienyje, etc.
Nuo šių metų pavasario, kai Bibliotekai ėmė vadovauti nauja gen. direktorė Aušrinė Žilinskienė, pajutau, kad mano darbas tapo „perteklinis“, t.y. nederantis su „žingsniu“, kuriuo dabar rengiamasi žygiuoti toliau.
Bandžiau suprasti priežastis. Gegužės 10 d. ir birželio 21 d. buvau susitikęs su gen. direktore, naiviai tikėdamasis, kad nebus sunku rasti kitą poziciją vyriausiajam tyrėjui 555 darbuotojų Nacionalinės bibliotekos struktūroje, jeigu kam nors atrodo, kad dabartinėje struktūroje jis yra „ne vietoje“.
Tačiau į jokius kompromisus nesileista: įsakmiai buvo pareikšta, kad mano užimamas etatas bus panaikintas, nes jis „neatitinka departamento struktūros“.
Po poros savaičių jai buvo pateiktas Informacijos politikos ir analitikos departamento direktoriaus Mato Baltrukevčiaus prašymas pareigybę naikinti. Ir jis buvo nedelsiant išpildytas.
Tiesa, sulaukiau vis dėlto ir „paguodos prizo“: š. m. rugpjūčio 6 d. rašte gen. direktorė man pranešė: „Norime pažymėti, kad pareigybės naikinimas nenuneigia ir nesumenkina Jūsų iki šiol atliktų darbų ir jų vertės.“ Džiugu.
Tokia istorija. Bet man buvo malonu sulaukti palaikymo žmonių, kurie sekė mano darbus, skaitė straipsnius, knygas, dalyvavo konferencijose ir renginiuose. Nuoširdžiai dėkoju už viešai pareikštą paramą prof. Vytautui Landsbergiui, min. Arvydui Sekmokui, Vytautui Sinicai, žmogaus teisių gynimo organizacijų vadovams Romualdui Povilaičiui, Vytautui Budnikui, Stasiui Kaušiniui, prof. Krescencijui Stoškui, Aurelijai Kuzmaitei. Nemaža žmonių skambino telefonu, reikšdami palaikymą. Tarp jų – ir kelių profesinių sąjungų vadovai.
Koks visas šio pasakojimo moralas? Gerai pastebėjęs yra Platonas: „Nė vienas reikalas nėra svarbus“. Taigi ir šis. Kuo geriau pažįstu žmones, tuo mažiau iš jų tikiuosi. Todėl visada džiaugiuosi kai matydamas gerą žmogų galiu pavadinti jį geru.
Vygaudo Juozaičio nuotraukose – mano organizuotos tarptautinės konferencijos „Trys draugai: Damušis, Kazickas, Ambrozaitis“ akimirkos Nacionalinėje bibliotekoje. 2019 m.:
Viliuosi ,kad LNB vadovės A.Žilinskienės ir jos parankinių antilietuviška ir nemorališka veikla artimiausiu metu bus tinkamai įvertinta ir jie bus pasiųsti į politinį patvorį. Lietuvai V.Valiušaičio kultūrinė,mokslinė ir publicistinė veikla yra labai reikalinga ir pageidautina.
Gėdingas atleidimas. Tokius zmones reiktų branginti.
Kiaulės komunistai vėl sėdi Lietuvai ant sprando.
Labai tikiuosi, kad p. Valiušaitis neapleis savo veiklos.
Kyla jau eilinį kartą klausimas- kas valdo Lietuvą ir kur link slenkame. Tokių intelektualų kaip Vidmantas Valiušaitis nušalinimas iš šviečiamojo darbo lauko yra didelis smūgis mūsų savimonei ir pilietinės visuomenės pagrindų griovimas. Per daug jau tų “pilkųjų kardinolų” konservatorių partijos žaidimuose.
Lietuviai pabuskime, reikalaukime iš savo apygardų LR Seimo narių atsakomybės už šį ir kitus gėdingus valdančiosios koalicijos veiksmus. O artėjantiems rinkimams į Seimą , šis skandalingas Vidmanto Valiušaičio nušalinimas tebūnie politikieriams MEMENTO.
Profesūrai, po šio intelektualisto įžūlaus atleidimo, siūlau suteikti VDU ar MRU Doktoratą Honoris Causa už nuopelnus Lietuvos humanistikai.