„Prieštaringai vertinamas“ pulk. Kazys Škirpa, kaltinamas „kolaboravimu“ su naciais, bet tris kartus tų pačių nacių laisvė jam buvo suvaržyta ir „kolaboruoti“ neleista. Kažin kodėl?
Juk 1941 m. birželį vokiečiams tokį „kolaborantą“ būtų buvę naudinga turėti Kaune. Kodėl jis buvo laikomas internuotas Berlyne, kol Kaune liepos viduryje įsitvirtino Ziwilverwaltung’as (vokiečių civilinė, faktiškai, vis tiek karinės valdžios forma)?
Net ir Berlyne vėliau, kai jau buvo nuimtas namų areštas, Škirpos ramybėje nepaliko – į Lietuvą vykti neleido, o spalio pabaigoje jis buvo ištremtas į provinciją Bavarijoje, kad būtų atribotas nuo politinių kontaktų sostinėje.
Pagaliau trečią kartą jis buvo suimtas 1944 m. birželio 10 d., kai, matydamas jau Vokietiją pralaimint karą, įteikė vokiečių valdžiai motyvuotą memorandumą, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir valstybės valdymo svertai būtų perduoti patiems lietuviams.
Taigi, „kolaborantas“ sėdi nacių uždarytas už spygliuotų vielų, bet kai kam jis Lietuvoje iki šiol „kolaborantas“ ir svaičiojama apie tai, kad jo atminimo įamžinimą neva riboja „LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius rėžimus ir jų ideologijas“ įstatymas.
Prancūzijos valdžia elgėsi priešingai: K. Škirpai, kuris po išlaisvinimo 1945 m. gegužės 8 d. prancūzų rūpesčiu buvo atskraidintas į Paryžių ir kurį laiką ten gyveno, kaip ir Prancūzijos rezistencijos kovotojams, taikė nukentėjusiojo nuo nacių režimo statusą ir teikė finansinę paramą.
* * *
KAZIO ŠKIRPOS LAIŠKAS ŽMONAI BRONEI
1944.XII.3 d. Paskutinis Tavo laiškas iš 11.XI. Jį gavau 26.XI. Mano Mažyte, neužilgo bus Tavo gimimo diena. Kad nepavėluočiau, sveikinu Tave iš anksto ir linkiu visa ko Tavo širdis trokšta, nes Tavo norai yra mano norai ir atbulai. Už savaitės sueina lygiai 6 mėn., kaip esu nuo Tavęs atskirtas [Škirpa antrąsyk nacių buvo suimtas 1944 m. birželio 10 d. - V.V.]. Po šiai dienai nežinau nei už ką, nei kam mane šitaip vokiečiai traktuoja. Kadangi iki šiol jokio kaltinimo nėra man padarę, tai skaitau, jog esu laikomas internuotu už tai, kad nesutikau pasidaryti savo krašto išdaviku, t.y., atsisakyti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės, kurios vokiečiai, apsvaiginti savo laimėjimais, nebenorėjo pripažinti. Ką gi jie tačiau galvoja dabar, kada karo laimė vis daugiau nusigręžia nuo Reicho? Į savo protesto raštus von Ribbentropui, Himmleriui ir pačiam Reicho Kancleriui Hitleriui atsakymo vis dar nesu gavęs. Kad atkreipus į save vokiečių įstaigų atydą, padariau pastaruoju laiku keletą mažų nepaklusnumo scenų. To pasekoje buvo 27.XI atvykęs iš Kiolno (Kölno) saugumo pareigūnas man pagrasinti. Ta proga išdėsčiau jam, kodėl taip elgiuosi ir kad esu priverstas reikšti protestus prieš neteisėtą mano internavimą ir nesiskaitymą su sakytais mano raštais. Prašiau, kad praneštų Reicho Vyr[iausy]bei, jog esu kiekvienu momentu pasiryžęs apleisti Reicho teritoriją su savo šeima, jei sakytai vyriausybei esu pasidaręs nebepriimtinu, nes buvau teisėtos mano Vyriausybės čia akredituotas ne tam, kad mane vokiečiai laikytų internuotu. Tikiuos, kad centro įstaigos mano atsitikimu turės susirūpinti. Prie pirmos progos prisiųsk man savo ir Tučio [sūnus Kęstutis - V.V.] fotografijas, nes esu judviejų labai išsiilgęs. Pagreitink šiltesnių drabužių prisiuntimą, apie ką aš jau Tau rašiau trijuose laiškuose. Bet geriau, kad siuntinį kas atvežtų, nes pakelyje gali dingti: tik tegu apsiima atvežti kas iš vyrų, nes Tau, kaip moteriai, kelionė čia būtų per sunkus dalykas, nes juk nuo čia nebetoli frontas... Šiaip esu sveikas ir nieko pas mane naujo nėra. Daug bučkių! Tavo, Kazimieras
Manau, kad su K. Škirpa turime panašų atvejį, kaip ukrainiečiai su S. Bandera. Lygiai taip pat kremlius nuo pat karo laikų kaltino nacizmu, fašizmu ir hitlerizmu visus nacionalinius veikėjus, jei tie nekolaboravo su sovietais, siekė savo šalies nepriklausomybės. Tokia propaganda buvo patogi sovietams, nes nereikėjo aiškinti, kad jų „išvaduotose“ šalyse gali kas nors priešintis „išvadavimui“. Kremliaus propagandos schema buvo tokia: 99,99% remia sovietus, staliną, o tik pavieniai hitleriniai kolaborantai priešinasi sovietams. Rusai gi nenori girdėti, kad Bandera netarnavo nei SS, nei kitose hitlerinėse struktūrose, nei kolaboravo, o net buvo įkalintas Zachsenhauzeno konclageryje. Taip ir šitie nenori nieko girdėti apie Škirpą. Jiems reikia priešo – lietuvių-nacistų-fašistų. Jie jį sugalvoja (tiksliau – naudoja savo senelių sugalvotą naratyvą) ir turi.
Šio atvejo blogoji dalis yra tai, kad dabar pas mus Lietuvoje visą valdžią turi tankisto-asvabaditeliaus anūkė (ji – ir KGB rezervisto dukra); nutautėlės lenkomanės polonistės dukra; savivaldybės reakciją inicijavo Rainių žudynių aktyviausių ir žiauriausių dalyvių, NKVD-NKGB Kretingos apskrities operatyvinių darbuotojų, tikriausiai, giminaitė (nejaugi atstiktinis pavardžių sutapimas?); o pirmoji plyšauti ir skųstis „nacių ir fašistų persekiojama“ ėmė NKVD ar MVD tardytojo dukra (ir pati ėjusi tėvo pėdomis, dirbusi SSRS MVD tardytoja), homo sovietikė, vatnikė, koloradė…
Naivu tikėtis, kad tokias šaknis turintys veikėjai dabar bent neutraliai pažiūrės į Lietuvos patrioto, karininko, diplomato, politiko atminimą ir bent netrukdys jo puoselėti. Be abejo jie palaikys sovietinį, kremlinį naratyvą ir smaugs bet kokias lietuvių patriotizmo ir atminties apraiškas.
Šer-Gogel-ienei nepatiko nepatiko ir kitiems lenta atminimo profanizavo priklijave kampe. Geda.
Sisteminė žiniasklaida pranešinėjo, kad lenta Kaziui Širpai buvo nukabinta. Deja, ji buvo sąmoninngai sulaužyta. Kokia mūsų policija? Gaudo žmones su tautinėmis vėliavomis, verčia ant šaligatvio deda antrankius ir išveža. Gal turėtų tautiškai susiprtę žmonės pareikalauti valdžios atsakymo, kieno įsakymu policija taip elgėsi. Kol lietuvių tauta dar gyva, priešinikimės tokiems veiksmams.
Lietuvoje palaikančių Škirpos atminimo išsaugojimą šimtai tūkstančių. Bet nėra informacinio užnugario. Žiniasklaida užvaldyta. Nors kokį svorį visuomenėj turintys veikėjai pririšti ant trumpos virvutės.
Yra ir dar vienas įtartinas faktas, t.y. tai, kad Birželio sukilimo štabas, būtent, Vilniuje buvo sovietų KGB susemtas, regis, dar prieš pora savaičių iki sukilimo. Jei neklystu jam vadovavo Vytautas Bulvičius. Tačiau net atminimo lentos įrengimu šiam faktui įamžinti rūpinimosi nesigirdi. Neteko girdėti, kad būtų tirtas ir tolimesnis suimtųjų likimas. Baisus valstybės valdžių apsileidimas, o gal ta pati politika – kuo mažiau lietuvybės Vilniuje.
Ponas KONSERVATORIUS Ben-Kunskas (čia kažkodėl į galvą grįžta bolševiko V.I.Lenino pasakyti žodžiai- ta politinė prostitutė Trockis) įkvėptas (gal įsakytas?!) kukliai fainos NKVD’istės įsakė nuimti “savavališkai” pakabintą atminimo lentą kovotojui prieš fašistus (ir bolševikus), kuri niekam jokios grėsmės nekėlė. Tuo tarpu pederastų “nesavavališkai” sunaikinta perėja, kelianti gręsmę pėstiesiems ir klaidinanti vairuotojus, jam nekliūva. Kuom ne Trockis? Šolom Ben-Kunskai!
Ponas Valiušaiti Jūs padarėte klaidą antraštėje. Vietoje “lietuviams “kolaborantas””, turėtų būti “kolaborantams “kolaborantas””. Juk Ben-Kunskas pakluso kukliai fainos NKVD’istės įsakymui.