Spaudos antraštės mirga nuo pranešimų apie religiniais vadinamus karinius konfliktus. Jau itin plačiai šnekama apie aktyvų Rusijos stačiatikių bažnyčios vaidmenį pateisinant ir net skatinant karą prieš Ukrainą.
O Lietuvos Respublikos Seimo salėje vis įsiplieskia diskusijos dėl religinių bendruomenių statuso, persikėlusios ir į Europos žmogaus teisių teismą.
Bet ar taip rodomos tikrosios religijos apraiškos, ar jos iškraipymai? Kokią vietą religijos ir religiškumas užima šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir šiandienos visuomenėje?
Kaip religijų supratimas padeda atpažinti ne tik religines, bet ir politines manipuliacijas? Kaip keičiasi religijų tyrimai ir jų studijos besikeičiančiame pasaulyje?
Apie tai kalbasi religijos studijas Vilniaus universitete dėstantys mokslininkai: 2022 m. Lietuvos mokslų premijos laimėtoja, VU Filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė, VU Filosofijos fakulteto docentė Danutė Bacevičiūtė, VU Filologijos fakulteto docentas Vilius Bartninkas ir juos kalbinantis VU Filosofijos fakulteto docentas Vytis Silius.
Vytis Silius: – Kodėl reikia tirti religijas? Argi tai nėra tikėjimo, o ne žinojimo sfera?
Rita Šerpytytė: – Praeitais metais bandydama paakinti jaunus žmones rinktis religijos studijas parašiau tekstą, kurio leitmotyvas buvo Alberto Moravijos romano „Nuobodulys“ herojės frazė, kad religija yra nuobodybė, ji tiesiog vienas dalykas iš daugelio.
Jeigu praeitais metais būtų buvęs užduotas klausimas, kodėl reikia tirti religijas, tai mano atsakymas ir būtų buvęs – todėl, kad religija nėra vienas dalykas iš daugelio.
Garsus prancūzų filosofas Džekesas Deridas (Jacques Derrida) pateikia atsakymą klausimo pavidalu: o kas yra religija? Ar turime kalbėti apie vieną religiją ar apie religijas? Galiausiai jis parodo, kad religiškai įšaknyta yra visa mūsų kultūra, mūsų europietiška civilizacija.
Danutė Bacevičiūtė: – Pritarčiau, kad religiškumo fenomenas yra labai platus, jis apima ne tik konkrečias pavienes religijas, bet yra įsipynęs į visą kultūrinį ar civilizacinį lauką, taigi persmelkia ir pasaulietinio gyvenimo praktikas, pavyzdžiui, mūsų santykį su gamta, vieno su kitu ir pan.
Profesorės R. Šerpytytės minimas J. Derrida kritiškai vertino pastangą atskirti tikėjimo ir žinojimo sferas sakydamas, kad bandymas atskirti esminius religiškumui būdingus bruožus nuo tų, kurie sudaro pasaulietinių etinių, teisinių, politinių ir ekonominių sąvokų pagrindą, yra pasmerktas žlugti.
Vilius Bartninkas: – Tas pat matyti ir žvelgiant iš antikinės filosofijos perspektyvos. Anksčiau manyta, kad filosofija gimė kaip religijos atmetimas: esą, vieną dieną žmogaus mąstymas perėjo nuo pramanų prie argumentų, nuo tikėjimo prie pažinimo, nuo iracionalumo prie racionalumo.
Toks manymas yra klaidingas. Religinis mąstymas, ypač archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu, smarkiai maitino filosofinę vaizduotę ieškant atsakymų į klausimus, kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus ir koks gyvenimas yra laimingas.
Vytis Silius: – Kodėl Jus sudomino šis laukas ir kaip Jūs tiriate religijas, religiškumą?
Vilius Bartninkas: – Man religijų ir religiškumo tyrimas ir yra svarbus būtent todėl, kad mane domina senoji filosofija, kurios raidai lemiamą reikšmę turėjo antikinė religija. Kitaip tariant, norint pažinti Herakleitą, Platoną ar stoikus nepakanka vien tik juos skaityti.
Reikia gerai suprasti religinę aplinką ir jų santykį su ja. Vieni filosofai yra skeptiški religijos atžvilgiu, kiti konservatyvūs ir gynybiški, treti naujoviški, dar kiti agnostiški – taip atrandame spektrą strategijų, kurios yra aktualios iki šių dienų.
Danutė Bacevičiūtė: – Mano tyrimų centre yra etikos ir religijos santykis, išeinant į platesnį įstatymo, prievartos, šventumo santykio lauką. Galima sakyti, kad pradėjau nuo Lietuvoje gimusio žydų kilmės prancūzų filosofo Emanuelio Levino (Emmanuel Levin) minties apie begalinę atsakomybę už kitą asmenį.
Pastaruoju metu toliau gilinuosi į atsakomybės klausimą, mėginu apmąstyti tiek pakitusias atsakomybės sąlygas, tiek atsakomybės sąvokos genealogiją, kuri kaip tik ir iliustruoja religinės, teisinės, etinės ir politinės sferų susipynimą.
Rita Šerpytytė: – Aš dar pridurčiau, kad man religiją svarbu tyrinėti ne tik kaip istorinį fenomeną ar, dar grubiau tariant, kaip istorinį reliktą. Šiuolaikinis žmogus gal ir ima galvoti jau ne tik, kad religija yra vienas dalykas iš daugelio, bet ir kad ji yra atgyvena, praeities dalykas, kad su ja viskas baigta.
Bet tai vertinčiau kaip primityvų mokslinės galvosenos dominavimą, bandymą žinojimui įsiskverbti į tikėjimo slėpinio sritį, manant, kad ateis laikas ir viskas bus moksliškai paaiškinta.
Sakyčiau, kad vien dėl tokios galvosenos demaskavimo verta atsidėti religijos tyrinėjimams, mat šiuolaikinis pasaulis įdomus tuo, kad religiškumo struktūros yra perimamos kitų sričių.
Vytis Silius: – Sakote, kad šiandien religija dažnai matoma kaip atgyvena, praeities dalykas. Išties, didelė dalis šiuolaikinių žmonių, ypač jaunų, turbūt sakytų, kad yra nereligingi, nes neina į bažnyčią ir netiki, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas. Ar galime sakyti, kad su mokslo ir technologijų augimu mažėja religijos reikšmė ir ateityje religijos studijų nebereikės?
Danutė Bacevičiūtė: – Nuo XIX a. skelbiama įvairių mirčių – Dievo, istorijos, meno ir pan., pranašaujamas Europos saulėlydis, stebimas pasaulio „atkerėjimas“, o paskui visi šie „numirėliai“ vėl sugrįžta, vaidenasi, vėl kalbama apie naują pasaulio užkerėjimą ir t. t.
Taigi kultūroje vykstantys procesai yra sudėtingi, o pokyčiai veikiau tampa proga iš naujo permąstyti vieno ar kito reiškinio, taigi ir religijos, prasmę ar jos transformaciją.
Vilius Bartninkas: – Atkreipčiau dėmesį, kad, religijai traukiantis iš viešojo gyvenimo, jos ritualines formas išlaiko įvairios politinės praktikos. Tai nėra naujiena, paaiškinama vien sekuliarizacijos procesu.
Jau žvelgdami į antikos religiją matome, kad ji pirmiausia yra apie viešai atliekamas bendruomenės praktikas, o tik paskiau apie šventas institucijas ar asmeninį tikėjimą.
Pavyzdžiui, garsi Panatėnajų šventė senovės Atėnuose, kurios esminis bruožas buvo procesija pagerbti deivę Atėnę naujais rūbais. Tai – akivaizdus dievogarbos ženklas, kuris tuo pat metu yra visiškai politinis, mat šventės metu iš naujo aktualizuojami polio įkūrimo pramanai ir jų ryšiai su Atėnų imperija.
Tokie pavyzdžiai kelia vieną įdomiausių klausimų: kur išties baigiasi religija ir prasideda politika?
Danutė Bacevičiūtė: – Tai labai svarbus klausimas. Didesnė problema yra ne tai, kad religija išnyks, o tai, kad bus pasitenkinama primityviu jos įvaizdžiu, neįsisąmoninant „religijos“ sugrįžimų vartotojiškos kultūros, politinių fundamentalizmų, technologinės magijos ir pan. pavidalais.
Taigi tai, kas yra tikėjimo sfera, galime ir turime reflektuoti, kad atsikratytume naivaus požiūrio į religijas ar tikėjimą kaip į kažką marginalaus, atgyvenusio ir izoliuoto. Tik taip galime išlikti budrūs įvairių iškraipytų religiškumo formų, pasirodančių šiuolaikiniame pasaulyje religinių ir politinių fundamentalizmų pavidalu, atžvilgiu.
Vytis Silius: – Ar sutiktumėte, kad pasaulis ir mūsų visuomenės keičiasi taip reikšmingai, kad kartu turi keistis ir religijų tyrinėjimai?
Rita Šerpytytė: – Be abejo. Kas iš tikrųjų pasaulyje tampa matoma – tai besikeičianti bažnyčios, ir ne tik katalikų, padėtis. Bažnyčia apsinuogina ir apnuoginama, reikalaujama apsivalymo. Bet, trumpai tariant, jokia bažnyčia ir jos istorija vienareikšmiškai negali būti tapatinama su religija.
Bažnyčioje, kiek supaprastintai kalbant, mes turime vienokį ar kitokį visuomeninį religijos atstovavimą. Akivaizdu, kad vienas dalykas yra asmeninis santykis su religija, su tikėjimu, o kitas – teoriniai studijų, tyrinėjimo tikslai.
Taigi religijos studijų, tuo labiau universitetinių, tikslas privalo būti kuo gilesnis pačios religijos supratimas.
Danutė Bacevičiūtė: – Su mūsų studentais dirbantys kolegos dėstytojai kartu yra ir aktyvūs mokslininkai, savo tyrimuose nemažai dėmesio skiriantys šiuolaikinei problematikai – nihilizmo, sekuliarizacijos, postsekuliarumo ir kt. problemoms, susijusioms su šiuolaikinės visuomenės transformacijomis.
Todėl ir mūsų studijos visada buvo ir yra dinamiškos, tiek atnaujinant esamus kursus, tiek įvedant naujus.
Rita Šerpytytė: – Aš dar papildyčiau, kad kai kurie pasikeitimai reikalauja ir reikšmingesnio atsinaujinimo. Daug metų religijos studijų programoje derinome filosofinę, religijotyrinę ir teologinę prieigas.
Vis dėlto matome, kad pasaulyje – pirmiausia, intelektualiame pasaulyje – reikšmingai pakito teologijos vieta, jos samprata. Jai virtus netgi ne konfesiniu, o tiesiog abstrakčiu „Dievo mokslu“, ne ką nuveiksi pasaulietinėse studijose eskaluodamas teologines doktrinas.
Todėl nuo šiemet mūsų siūlomas naujas disciplinų blokas leidžia pamatyti pačios mūsų civilizacijos krikščioniškąjį pamatą ir religijas bei teologiją išvysti kitoje šviesoje.
Danutė Bacevičiūtė: – Nežinome, kokia bus religijų ateitis, tačiau ji tikrai atneš iššūkių ir reikalaus naujų plataus spektro tyrimo perspektyvų, pradedant egzistencine ir baigiant socialine plotme.
Vytis Silius: – Iš tiesų šiuolaikinis pasaulis dažnam siejasi su racionalaus proto pergalėmis – sparčia technologijų ir mokslinio pažinimo plėtra. Ypač Vakaruose daug kalbama apie sekuliarizaciją, tuštėjančias bažnyčias. Tačiau tuo pat metu religija ir įvairūs su ja siejami reiškiniai sulaukia Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio, kelia aštrias diskusijas mūsų visuomenėse. Apibendrindamas mūsų pokalbį sakyčiau, kad išmokti analizuoti religijos fenomeną plačiuose tarpdalykiniuose kontekstuose verta kiekvienam, norinčiam giliau matyti šiuolaikinio pasaulio veikimo principus.
Ačiū Jums už pokalbį.
