Seimas atsisakė įgyvendinti EŽTT sprendimą ir suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.
Kodėl atkūrę valstybę atsisakome pripažinti senąjį baltų tikėjimą?
Apie tai Komentaras TV laidoje kalbasi žurnalistė Giedrė Gorienė ir Lietuvos „Romuvos“ vaidila Jonas Vaiškūnas.
Vasario 7-ąją, Lietuvos muzikos ir teatro akademija švenčia savo 90-ąjį gimtadienį. Lygiai prieš 90 metų tuometis švietimo ministras laikinojoje sostinėje...
Skaityti toliau
2022 metais vėjo elektrinių galia, palyginus su 2021 metais, išaugo trečdaliu – įrengta 370 MW galios vėjo elektrinių, o šiais...
Skaityti toliau
Vasario 9 d., ketvirtadienį, opozicinių frakcijų narių iniciatyva Seimas šaukiamas į neeilinę sesiją. Posėdžio pradžia – 12 val. Neeilinėje sesijoje...
Skaityti toliau
Jonai , esi Didžiausios pagarbos Lietuvos Vyras.
Labai įdomus pašnekesys. Norėtųsi, kad jis būtų pratęstas, payginant Baltų religinės bendrijos dorovines nuostatas su Vatikano krikščionių katalikų dekalogo dorovinėmis nuostatomis. Tai yra aptarti, kur dorovinės nuostatos sutampa, ir kur viena nuo kitos jos skiriasi.
Kviesčiau pradėti dekalogo apačios ir palaipsniui baigti dešimtąja dorovine nuostata “Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną”. Dėkoju.
Turbūt pataisys religijų įstatymą, ir Romuva gaus tą pripažinimą-apeigą, tik be pensijų ir pamokų mokyklose, ir tai jos pačios ramybei, nes dabar į pradinuko klausimus neatsakytų.
Iš kur, tarkime jūs tuos velnius traukiate – Velnią, kaipo neva vos ne lygiavertę kitą pusę, tuos makaronus apie pusiausvyrą? To neįmanoma pagrįsti, nei istorine ar tautosakine medžiaga, nei sveika nuovoka, jei nepasakius dar pikčiau.
Žydų tautos istorijos situacija kiek kitokia- visa jų « kančios » praeitis buvo užrašyta juodu ant balto Toroje, krikščionių Senajame Testamente, o šios knygos pavadintos šventais raštais… Mes baltai to neturime, o visa informacija apie mūsų istorją kaip ir senąjį tikėjimą turėjo būti surinkata dalelė po dalelės; dar pasitaikydavo teigiančių, jog Romuvos šventovė iš vis vargu ar egzistavo, nors išliko ne vienas rašytinis šaltinis tai patvirtinantis…
Tačiau, manau, nėra to blogo kas neišeitų į gera, kaip p. Giedrė sako.
Savo tikėjimą mes atstatysime, atkursime, (pripažinimą) atgausime jei reik ir dalelė po dalelės, tik taip, mes lietuviai, pajusime jo tikrąją vertę, tikrąją jėgą!
Mūsų senuosius raštus, runomis ant medinių lentelių sunaikino koviniai “jėzujitų būriai” . Buvo sudeginta visa mūsų žinių , vaidilų išmintis . (J. Šeimys). Liko skeveldros.
Miela Pagone, Pagonija arba Pangone (yra pavardė Pangonis), itališkai “paganus” reiškia “valstietis, sodietis”. Emblema, uždėta virš balto pastato durų Italijos mieste Ankona (uostas) vaizduoja valstietį, sodietį Vytį ant žirgo. Kodėl ji ten atsirado ir koks jos ryšys su šių dienų pavarde Pangonis galima bus sužinoti iš ruošiamos spaudai knygos “Istorija pareinant į Lietuvą”. Ir ne tik tai. Iki.
> Vaiškūnui
Iš kur, gerbiamas J. Vaiškūnai traukiate tamsos nešėją Velnią kaipo neva vos ne lygiavertį šviesos nešėjui Angelui? Prof. Chataki dėsto (paskaita VU studentams ir dėstytojams), jog tamsa per fotinus užima 80 – 90 proc. erdvės, o šviesa per fotonus teužima 10 – 20 proc.? Paaiškinkite, taip, kad ir gerb. stuoka tai suprastų. Kur čia pusiausvyra?
Pajuokavau, mielieji, nes nei buvote, gerb. gerb. Vaiškūnai ir stuoka, toje paskaitoje apie alternatyviąją fiziką, nei to jums reikėjo. Šiaip, Velnias arba Angelas priklauso tautosakai tiek, kiek tauta apie juos pasakoja. Nepykite, prašau. Iki.
Man tai pagonybės restauravimas primena atstatytus valdovų rūmus su eskalatoriumi ir liftais.
tamstai Sirijos, Palestinos, Egipto tautosaka, tie smėlynai, palmės ir kupranugariai, matyt, labai artimi ir ypač brangūs. Ką čia tie lietuviai, ta Lietuva, juk Azija ir Šiaurės Afrika daug kartų įdomiau. O kaip jaudina, kaip jaudina!
>laisvamanis
Iš gimtų kraštų prie Baltijos, spaudžiant ledynui nuo Skandinavijos, dalis mūsų pasiliko prie ledo krašto (miškatundrėje maisto užteko), antra dalis pasitraukė į pietryčius link Indijos, o trečia dalis ašimi rėžė tiesiai žemyn iki pat Pietų Afrikos (miestai Būna, Esyna Aša), kur yra upė Rytas, tekanti iš Rytų į vakakarus.
Orams šylant, per Indiją (M. Gandis apie Lietuvą: “Tai mūsų indų giminė, sugrįžusi į šiaurę), Egiptą (runiniai J. Šeimio užrašai ant sfinksų), centrinę Afriką (Titakės deivė Aisia) ir Europą (M. Gimbutienės “atkastas” piešinys “Žemės gyvybės medis” grįžome namo į gimtąjį Pabaltijį gyventi toliau pas mūsų jau laukiančius “senelius” karšinčius Karšuvoje.
Gerb. laisvamani, būkite ir toliau laisvas gyventi senojoje Lietuvoje ir, be kitų tikėjimų, galite rinktis seną Rusų caro raštu patvirtintą bajoro J. G. Beržanskio – Klausučio romuvietišką tikėjimą, jeigu tik to panorėsite. Dėkoju.
O, Egiptas? Auksiniame Egipto faraono Tutanchamono karsto šone yra užrašas “Auksis”, Jo DNR-e yra baltiškas dedamasis kodas R1a (Britų nacionalinis muziejus). Niekur, gerb. laisvamani, mes neklajojome, nes, apsidairę, žinojom iš anksto kryptį pirmyn ir atgal. Laiko tam buvo, nes tokia kelionė pirmyn ir atgal truko apie 85 tūkst. m. Kelionės dėl pakartotinio ledų užėjimo buvo dvi ir gaunasi, kad, kaip Homo sapiens atsiradę pietinėje Afrikoje (Afrika yra žmonijos lopšys,) tik klimatinių sąlygų ar žemės katastrofų verčiami ir vis valstiečiais arba sodiečiais ilgai gyvendami vienoje vietoje, išgyvenome iki šiol. O mūsų ryšį su Egiptu daiktiškai liudija Marijampolės miesto skvere stovintis akmuo su paaiškintu užrašu “Nilo upės gija esi tu” (J. Šeimys). Galite aplankyti.
Visa tai ir dar daugiau yra aprašyta spaudai ruošiamoje Mokslo “Lietuvotyra” populiarinimo knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (ruošiama spaudai). Iki.
Tačiau, ką gi reikia daryti šiandien? Siūlyčiau:
1. Jo Ekscelencijai Lenkijos prezidentui Adrziejui Dūdai siūlyčiau paimti hibridiniu būdu už apinasrio jo įvestą į Lietuvą Trojos arklį ir ramiai išsivesti jį lauk.
2. Naujojoje (po karo su Rusija) Europos saugumo architektūroje numatyti Lenkijos užgrobtų prieš Antrą pasulinį karą lietuviškų žemių grąžinimą Lietuvai.
3. Naujojoje (po karo su Rusija) Europos saugumo architektūroje numatyti Nalšios žemių, kurios yra Baltarusijoje, grąžinimą Lietuvai.
4. Naujojoje (po karo su Rusija) Europos saugumo architektūroje numatyti dalies Kaliningrado žemių grąžinimą Lietuvai, kitą dalį paliekant naujos demokratinės Rusijos žinioje autonomine Rusijos Karaliaučiaus respublikos dalimi.
Taigi, Jūsų Ekscelencija Lietuvos respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, Užsienio reikalų ministre Gabrieliau Landsbergi ir visas jus abu lydintis diplomatinis korpuse, raitokitės rankoves rimtam darbui. Iki!
Gaila, užmiršau, katro (LRT ar ŽR) radijo laidoje kažkas slidžiai kalbėjo apie „neteisingų” pažiūrų asmenis bei org-jas, kuriems „marginalinė” ž-sklaida suteikia žodį…
O kad tiems, kas vis primena, kas dešimtmečius skelbia tai, kas mums LR Konstitucijoje parašyta, bet valdančiųjų ignoruojama, – kad jiems tenka mikrofono pas „marginalus” ieškoti, tai – nieko??? Kad, kaip ir sovietmečiu, dalis svarbiausio, kas konstitucijose įrašyta, vis dar neturi bendro su tikrove, kad ir dabar „my govorim „Lenin”, a podrozumevajem „partija”, my govorim „partija”, a podrazumevajem „Lenin”.
Būtų suprantama, jei apie marginalus kalbėjęs aiškiai įvardintų kremliofilus, bet gi ne – kalbėjo aptakiai!.. Ir tokiu pasisakymu abu šie priešingus tikslus turintys slidžiai sulyginami vienu – marginalų vardu. Ir būtent tai, pagal Lietuvai „teisingas” pažiūras diktuojančius, atitinka Vakarų vertybes?
Mano tėvas buvo senos Lietuvos karininkas, o motina birutietė ir Aušros gimnazijos Kaune aušrininkė. Jų archyvuose liko tiek prieškario komplektas “Iliustruotoji Lietuva” su žmonių, nusipelniusių Lietuvos nepriklausomybei nuotraukomis, tiek “Vilniaus pasas”, privalomai arba savanoriškai renkant pinigus Vilniaus išvadavimui nuo lenkų. Ir šūkį tėvo prisimenu “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Atitinkamai esame išauklėti ir mes su žmona.
Gerb. Lietuvos respublikos Prezidente, Jūs esate vyriausias šalies Ginkluotųjų pajėgų vadas, o p. Prezidentienė birutietė, todėl norėčiau asmeniškai Jums perduoti prieškarinį tėvo komplektą “Iliustruotoji Lietuva” ir motinos archyve buvusį “Vilniaus pasą”. Kai kreipsiuosi, tikiuosi, prezidentūros kanceliarija tam nedarys jokių kliūčių.
Pagarbiai, Rimgaudas.