Senieji brandūs miškai ne tik pasižymi išskirtine biologine įvairove, bet ir atlieka itin svarbų vaidmenį kovojant su klimato kaita ir išlaikant ekologinę pusiausvyrą.

Sengirės išsiskiria dideliu sukauptos anglies kiekiu. Teigiama, kad sengirės sukaupia iki 70 proc. daugiau anglies nei po kirtimo ataugę vidutinių platumų miškai.

Natūralūs seni miškai užtikrina ekosistemų integralumą ir nuolatinį atsinaujinimą. Tokie miškai gali patys save palaikyti tūkstančius metų, todėl juose sukaupta anglis yra užrakinama labai ilgam laikotarpiui.

Naujai atsodinti miškai negali greitai atkurti tokių ekologinių funkcijų, kaip senieji. Jauni medžiai dar ilgai nesukaups tokių anglies atsargų kaip sengirės, o jų dirvožemiai nebus tokie turtingi organinėmis medžiagomis.

Dr. Justinas Kilpys, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto dėstytojas, klimatologas, talkinantis nevyriausybinei organizacijai „Sengirės fondas“, pabrėžia, kad sengirės yra ne tik anglies rezervuarai, gebantys sukaupti iki 70 proc. daugiau anglies nei vidutinių platumų miškai, ataugę po kirtimų, bet ir yra biologinės įvairovės lobynai, atliekantys daugybę funkcijų – nuo vandens ir oro valymo, kritulių ir temperatūros reguliavimo iki anglies dioksido sugėrimo ir užrakinimo.

„Dėl pastarosios funkcijos vyrauja prieštaringos nuomonės. Nepaisant kartais pasitaikančių teiginių, kad daugiau anglies dioksido sugeria jaunuolynai, senieji miškai yra nepakeičiami anglies saugotojai.

Dėl to, didžiausią naudą kaupiant anglį galima gauti, išsaugant šias ekosistemas“, – pastebi klimatologas.

Vertingos anglies kaupyklos – ne tik medžiai, bet ir dirvožemis

Dr. J. Kilpys pabrėžia, kad anglies dioksido sugėrimo intensyvumą ir užrakinimą senuosiuose miškuose pagrindžia atlikti moksliniai tyrimai ir skaičiavimai.

„Miškai sugeria anglies dioksidą augalams vykdant fotosintezę – procesą, kurio metu augalai iš atmosferos paima anglies dioksidą ir šios reakcijos metu gautą gliukozę panaudoja savo biomasės auginimui.

Taip iš atmosferos gauta anglis yra užrakinama, o deguonis išleidžiamas atgal į atmosferą. Biomasei yrant, dalis anglies grįžta atgal į atmosferą, o dalis pereina į dirvožemį ir ten pasilieka.

Vidutinėse platumose vasarą vyksta intensyvi fotosintezė ir pagaminama daug pirminės gamybos (biomasės), tačiau žiemą susidariusi biomasė dėl neigiamos temperatūros yra lėtai ir nukritusi organinė medžiaga kaupiasi dirvožemyje.

Dėl šios priežasties, Lietuvos miškuose daug daugiau anglies yra sukaupta ne medžiuose, bet dirvožemyje“, – aiškina klimatologas.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad senieji miškai išsiskiria sudėtinga ekosistema, apimančia savitą dirvožemį, medžius, grybus, augalus, gyvūnus, kurie tarpusavyje susiję glaudžiais ryšiais ir kartu veikdami užrakina anglį biomasėje ir dirvožemyje.

Be to, senųjų miškų dirvožemyje yra sukaupta net iki 50 proc. daugiau organinių medžiagų ir humuso, kurie veiksmingai suriša anglį ilgalaikiam laikotarpiui.

Senųjų miškų ekosisteminis pranašumas

Pasak klimatologo, senuosiuose miškuose, nepažeistuose žmonių veiklos, yra nusistovėjusi pusiausvyra tarp nuolatinio anglies sugėrimo ir išsiskyrimo ciklų, todėl sukaupta anglis gali išlikti užrakinta biomasėje ir dirvožemyje šimtmečius.

„Senieji brandūs miškai pasižymi didesniu stabilumu, todėl yra mažiau pažeidžiami kenkėjų ir audrų, o tai lemia mažesnį anglies išsiskyrimą, lyginant su ūkinių miškų plantacijomis.

Natūralūs seni miškai išsiskiria gebėjimu užtikrinti ekosistemų integralumą ir nuolatinį atsinaujinimą. Tūkstančius metų egzistuojančios sengirės sukuria idealią terpę biologinei įvairovei, kuri padeda palaikyti klimato ir ekosistemų stabilumą.

Taip sengirės tampa ilgalaikėmis bei patikimomis anglies „saugyklomis“, – teigia dr. J. Kilpys. – Iškirtus mišką ši pusiausvyra pažeidžiama – iš ekosistemos yra pašalinama ne tik anglis sukaupta medienoje, bet ir dirvožemyje.“

„Sengirės fondui“ talkinantys mokslininkai apskaičiavo, kad nuo fondo įkūrimo iki 2023 m. pabaigos globotas 118,87 ha miškų plotas sugėrė apie 1367 tonų anglies dioksido ir savyje saugo apie 47 500 tonas anglies.

Šiuo metu jau išpirkta 168 ha miškų, kuriuose ir toliau vyksta anglies dioksido sugėrimas ir anglies užrakinimas.

Apie „Sengirės fondą“

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui.

Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi kūnai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.

Fondas sumanytas po sėkmingos filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo.

Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja 168 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas. Daugiau čia.