Stebėdami šiuo metu vykstančius debatus tarp atsakingų Lietuvos valdžios atstovų ir ūkininkų organizacijų, taip pat vykdomą žemės ūkio politiką, kurios iš esmės nežadama keisti ir nauju Europos Sąjungos (ES) finansavimo laikotarpiu, taip pat matydami dalies ūkininkų nenorą mažinti mus supančios gamtos niokojimo, kuris didžiausias ir sparčiausiai vyksta agrariniame Lietuvos kraštovaizdyje, būdami mūsų šalies gamtai neabejingais piliečiais, kuriuos vienija Lietuvos ornitologų draugija (LOD), nebegalime tylėti.
Mūsų pozicija paremta ne jausmais.
Ji remiasi jau kelis dešimtmečius vykdomų mūsų tyrimų rezultatais, kurie rodo visą šį laikotarpį besitęsiantį ir kasmet spartėjantį gamtos nykimą kaimo kraštovaizdyje.
Aiškias tendencijas rodo tyrimų rezultatai, o to priežastis jau daug metų mes stebime ir analizuojame kartu su užsienio kolegomis bei įvairių sričių žinovais.
Visa tai suformavo aiškią mūsų poziciją, kuri kiek buvo įmanoa glausčiau išdėstyta žemiau.
1. LOD jau nuo 2000 metų vykdo įprastų kaimo kraštovaizdžio paukščių gausos ir jos pokyčių tyrimus visoje šalies teritorijoje.
Atkreipiame dėmesį, jog tai ne retų ir saugomų paukščių tyrimai.
Jie apėmė gausias ir įprastas kaimo kraštovaizdžio rūšis, tokias kaip baltasis gandras, pempė, pievinis kalviukas, dirvinis vieversys, varnėnas, karklažvirblis, šelmeninė kregždė, dagilis ir kitas.
Jų pagrindu, kaip ir visose ES šalyse (ko reikalauja ir Europos Komisija – EK), buvo skaičiuojamas kaimo paukščių populiacijos indikatorius (arba indeksas) – KPPI.
Tam naudojami 14 plačiai paplitusių paukščių rūšių gausos duomenys. Šios rūšys pristato skirtingas buveines bei yra susijusios su skirtinga mityba.
Tai fiksuotas paukščių sąrašas, kuris buvo suderintas su EK pasirinktais nepriklausomais ekspertais.
Svarbu paminėti, jog Lietuvoje surinkti duomenys kasmet yra peržiūrimi ir vertinami EK žinovų.
Kadangi KPPI reikšmė pateikiama EUROSTAT bei ESBO duomenų bazėse (kaip biologinės įvairovės būklės rodiklis), būtinas duomenų bei analizės rezultatų nepriklausomas vertinimas.
Žemiau pateikiami tyrimų rezultatai:
a. 23 m. laikotarpiu (2000-2022 m.) KPPI metinės reikšmės atskirais metais kito intervale nuo 100 (2000 m.) iki 45,24 procentinių punktų (1 pav.).
Iš viso KPPI reikšmė per visą laikotarpį sumažėjo 54,76 proc. punktų. Vidutinis 14 KPPI rūšių (modelinių rūšių) populiacijų gausos mažėjimo greitis yra 2,4 proc. punkto per metus.
b. Paskutinių 9 metų laikotarpiu (2014-2022 m.) šis rodiklis toliau blogėjo: 2022 m. KPPI reikšmė buvo 60,8 proc. punkto lyginant su 2014 m., t.y. ji mažėjo vidutiniškai po 4,35 proc. punktų per metus (2 pav.).
Taigi, per paskutinius 9 metus įprasti kaimo kraštovaizdžio paukščiai nyko kone dvigubai sparčiau nei nuo šio amžiaus pradžios, kas parodo, jog šio laikotarpio žemės ūkio politika buvo ypač nepalanki biologinei įvairovei ir lėmė jos nykimo spartėjimą.
c. Mūsų ir užsienio žinovų nuomone, spartėjantį įprastų paukščių nykimą galima aiškinti, jog šio amžiaus pradžioje, pradėjus stebėti kaimo kraštovaizdžio paukščių buveinių nykimą, jų vis dar likdavo pakankamai, kad užtikrinti santykinai didesnių paukščių populiacijų gyvavimą.
Tačiau palaipsniui (kasmet) jas naikinant ir mažėjant jų plotui bei prastėjant kokybei (suariant pievas, iškertant krūmus bei pavienius medžius laukuose, buvusias sodybvietes ir pan.) likusiose tinkamose buveinėse galėjo kurti ir išgyventi jau gerokai mažesnės įprastų paukščių populiacijos, ką ir atspindi KPPI reikšmės.
Būtent todėl EK žinovams supratus, jog neatkūrus bent dalies sunaikintų buveinių, biologinės įvairovės būklė niekada nebepagerės, o tęsiant natūralių kaimo kraštovaizdžio buveinių niokojimą, rūšims netgi iškils išnykimo pavojus.
Būtent dėl šios priežasties ES žemės ūkio politikoje atsirado reikalavimas atkurti bent paskutiniu dešimtmečiu sunaikintas buveines – atkurti buvusias daugiametes pievas, taip pat pelkes.
2. Lietuvoje registruotas paukščių nykimas spartesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, todėl, jog mes prieš 20 metų turėjome gerokai mažiau nuniokotą kaimo kraštovaizdį, kuri per nepilnus kelis dešimtmečius sugebėjome nuniokoti labiau nei daugumas ES šalių, tame tarpe kaimyninės Latvija ar Lenkija, kur buvęs kaimo kraštovaizdis nebuvo taip drastiškai transformuotas.
3. Paukščiai nyksta dėl remiamo intensyvaus ūkininkavimo, būdingo stambiems ūkiams, naikinantiems mozaikišką kaimišką kraštovaizdį.
Jie dar randa prieglobstį smulkių ir vidutinių ūkių valdose (nes apleistų žemės ūkio paskirties žemių praktiškai neliko, o lopinėliai aptinkami tik nepatraukliose ūkininkavimui vietovėse).
Tuo tarpu Lietuvoje pirmiausiai remiami stambūs ūkiai, darantys didžiausią neigiamą poveikį biologinei įvairovei ir klimato kaitai – toliau ariamos vis naujos, apsausintos šlapžemės, toliau naikinamos pievos, suariamos net pakelės, galulaukiai, iškertami laukuose augę pavieniai medžiai ir t.t.
O buvusias (vadinamas daugiametėmis) pievas, už kurių palaikymą dar prieš penkis ar dešimt metų ūkininkai gavo tam skirtas išmokas, vėliau suarė dėl savo ekonominės naudos.
O dabar priešinasi jų atkūrimui nepaisydami, jog sunaikino tai, už ką gavo išmokas.
Ir tai nepaisant ES dabartinės Bendrosios („Žaliasis kursas“, Gamtos atkūrimo įteisinimas, kt.) bei žemės ūkio politikos su aiškiais reikalavimais šalims narėms.
Beje, pievų mažėjimo (t.y. naikinimo) statistikoje Lietuva irgi tarp „pirmaujančių“ Europos Sąjungoje.
4. ES keičia jos piliečių palaikomą žemės ūkio politikos kryptį, siekiant atkurti kas buvo sunaikinta per eilę metų naudojant ES mokesčių mokėtojų pinigais paremtą paramą žemės ūkio sektoriui.
Pirmiausia, bent dalinai atkuriant sunaikintas pievas ir šlapynes. Taip, būtent iš ES atėjo reikalavimas atkurti daugiametes pievas ir sunaikintas šlapynes – tai, deja, ne Lietuvos valdininkų ambicijos ir sprendimas.
Tačiau jis atspindi ir gamtai neabejingų Lietuvos piliečių lūkesčius.
Ir mes, LOD kartu su kitomis nevyriausybinėmis gamtinėmis organizacijomis, nepalaikome ŽŪM pozicijos derėtis su Europos Komisija atidėti pievų bei šlapynių atkūrimo įpareigojimus Lietuvai ir taip siekiant toliau niokoti gamtą vardan ūkininkų finansinės gerovės.
5. Jei ūkininkai nepritaria tokiai politikai, jiems niekas nedraudžia ūkininkauti kaip išmano.
Tačiau tokiu atveju jie negalėtų naudotis visų mokesčių mokėtojų lėšomis paremta parama, kuri turi būti skiriama tik tvariam ūkininkavimui.
Taigi, niekas ūkininkų „neišvaro“ iš jų žemių ir „nemoko gyventi“.
Tiesiog nebenorima (ir mūsų galva, teisingai) toliau toleruoti vis spartėjančio gamtos niokojamo, tam naudojant mokesčių mokėtojų pinigus.
6. Ūkininkai nenori saugoti šlapynių, šaiposi iš politinių gamtosauginių sprendimų – verda „pelkių sriubą“ prie Valstybės institucijų.
O kai dėl klimato kaitos – sausros ar liūčių, nukenčia jų derlius, prašo valstybės padengti jų nuostolius ir paramos iš mūsų, mokesčių mokėtojų pinigų.
Nors tyrimais seniai įrodyta, jog būtent žemės ūkio sektorius daro didžiausią neigiamą poveikį klimato kaitai.
Taigi, kodėl mes turime mokėti tiems, kurių veikla toliau daro neigiamą įtaką klimatui, o dėl jo pasekmių reikalauja padengti patiriamus nuostolius?
Nors patys nenori nei piršto pajudinti, kad šį poveikį mažintų.
Pabaigai:
Mes, gamtininkai, neketiname savo tiesos, kaip kai kurie ūkininkai, įrodinėti grasinimais imtis jėgos priemonių prieš valdiškas institucijas bei naudoti šantažą.
LOD – didžiausios tarptautinės nevyriausybinės gamtosauginės organizacijos – BirdLife International partneris Lietuvoje, pasirinko civilizuotą, konstruktyvų teisinį kelią – rengia dokumentus ES Teisingumo teismui dėl netinkamos žemės ūkio politikos, lemiančios biologinės įvairovės nykimą, ką akivaizdžiai rodo ilgamečių LOD vykdytų įprastų kaimo kraštovaizdžio paukščių tyrimų rezultatai.
Tokį kelią jau pasirinko Vokietijos BirdLife partneris – NABU.
Tikimės teisinio verdikto, nes mūsų argumentai – tyrimų duomenys, o ne jausmai.
Galbūt teisminių procesų būdu pavyks priversti politikus atsakingiau žiūrėti į dabartinės ES politikos įgyvendinimą bei jos piliečių pasirinktus pirmenybes?
Norėdami sustabdyti gamtos nykimą bent jau agrariniame kraštovaizdyje, kuris, beje, vyrauja Lietuvoje, kito kelio mes nebematome.
