Bilas Akmanas (Bill Ackman) – ilgą laiką buvo tipiškas liberalių pažiūrų turtingas Niujorko verslininkas. Šis milijardierius ilgus metus finansiškai rėmė demokratų partiją ir balsavo už demokratų partijos kandidatus rinkimuose.
Jis yra pasirašęs „Giving Pledge“ deklaraciją – populiarų itin turtingų žmonių pažadą paaukoti bent pusę viso savo turto.
Nuo 2006 m. jo labdaros fondas skyrė šimtus milijonų dolerių, dažnai socialinio teisingumo klausimams, tokiems kaip skurdas ir baudžiamojo teisingumo reforma, taip pat stipendijoms imigrantams.
Milijardieriui Akmanui, kuris anksčiau laikėsi tik savo finansų srities, įsitraukimas į kultūrinius karus yra naujiena. Tačiau, kaip ir daugeliui jo itin turtingų kolegų, jam nebuvo sunku atkreipti į save dėmesį, nes jis turi daug įtakingų ryšių ir prieigą prie didelės socialinės žiniasklaidos auditorijos.
Bilo Akmano kritika, nukreipta prieš JAV paplitusią socialistinę „Įvairovės, lygybės ir įtraukties“ politiką (angliškai Diversity, Equity Inclusion arba sutrumpintai – DEI ) pavertė investuotoją aktyviu kultūrinio karo kovotoju.
Be to, paaiškėjo, jog tai pasirodė naudinga ir jo verslui. Amsterdame listinguojamos investicinės įmonės akcijos sparčiai brango nuo tada, kai B. Akmanas pradėjo kritikuoti įmonių įvairovės politikos pastangas, remti Izraelį, kritikuoti Hamas teroristus palaikančių studentų protestus, kurie buvo okupavę universitetų kvartalus visoje šalyje.
Akmanui priklauso apie 27 proc. fondo akcijų, o tai reiškia, kad jo transformacija į konservatyvių pažiūrų aktyvistą jam atnešė 280 mln. dolerių. Per tą patį laikotarpį jo sekėjų skaičius socialiniame tinkle „X“ ( buvęs Twitter) padidėjo puse milijono.
Akmanas sako, kad už jo stovi didelė žmonių minia – viskas, apie ką jis kalba, ypač kalbant apie DEI, yra „tarsi tai, apie ką visi norėjo kalbėti, bet bijojo“.
B.Akmanas išsamiai išdėstė savo požiūrį į JAV vykstančius procesus savo paskyroje socialiniame tinkle „X“. Kadangi visa, kas vyksta Amerikoje, anksčiau ar vėliau atkeliauja ir pas mus, tai tekstas gali būti įdomus ir mums. Todėl įdedu čia sutrumpintą jo vertimą. Tekstas gana ilgas, todėl perskelsiu jį į dvi dalis. Bus du ilgi tekstai.
Taigi, šiandien:
B. Akmano mintys apie naująjį marksizmą, I dalis
Pirmą kartą susirūpinau dėl Harvardo universiteto, kai 34 Harvardo studentų organizacijos ankstyvą spalio 8 d. rytą, dar prieš Izraeliui imantis bet kokių karinių veiksmų Gazos ruože, viešai pareiškė remiančios „Hamas“, visame pasaulyje pripažintą teroristinę organizaciją, laikydamos Izraelį „vieninteliu atsakingu“ už barbariškus ir baisius „Hamas“ veiksmus. Man kilo klausimas, kaip tai galėjo nutikti?
Kai pamačiau pirminį Harvardo prezidentės Gei (Gay) pareiškimą apie žudynes, jis suteikė daugiau konteksto studentų grupių pareiškimui apie paramą terorizmui.
Protestai prasidėjo kaip pasisakymai už Palestiną, o vėliau tapo antiizraelietiški. Netrukus antisemitizmas universiteto miestelyje sprogo, nes protestuotojai, kurie pažeidė Harvardo elgesio kodeksus, įgijo drąsos dėl to, kad Harvardo taisyklės nebuvo vykdomos, ir toliau bandė ribas, kiek agresyvūs, bauginantys ir trikdantys veiksmai gali būti toleruojami.
Po kelių savaičių nuvykau į universiteto miestelį, kad savo akimis įsitikinčiau padėtimi, išklausyčiau ir pasimokyčiau iš studentų ir dėstytojų. Susitikau su maždaug 15 dėstytojų ir keliais šimtais studentų mažose ir didelėse auditorijose, ir ėmė ryškėti aiškesnis vaizdas.
Galiausiai padariau išvadą, kad antisemitizmas nebuvo problemos esmė, jis buvo tiesiog nerimą keliantis įspėjamasis ženklas – tai buvo „kanarėlė anglių kasykloje“” – nepaisant to, kaip destruktyviai jis paveikė studentų gyvenimą ir mokymąsi miestelyje.
Sužinojau, kad pagrindinė antisemitizmo Harvarde priežastis buvo universiteto miestelyje skleidžiama ideologija – engiamųjų ir engėjų ideologija, kuri tapo intelektualine platforma protestams ir padėjo kurti prieš Izraelį ir žydus nukreiptą neapykantos kalbą bei puldinėjimus.
Tada atlikau daugiau tyrimų. Kuo daugiau sužinojau, tuo labiau susirūpinau ir supratau, kad nežinojau apie DEI – galingą judėjimą, kuris persmelkė ne tik Harvardą, bet ir visą švietimo sistemą. Supratau, kad įvairovė, lygybė ir įtrauktis nėra tai, ką, kaip naiviai maniau, šie žodžiai reiškia.
Visada tikėjau, kad įvairovė yra svarbus sėkmingos organizacijos bruožas, tačiau, kalbėdamas apie įvairovę, turiu omenyje pačią plačiausią įvairovę: požiūrių, politikos, etninės kilmės, rasės, amžiaus, religijos, patirties, socialinės ir ekonominės padėties, seksualinės tapatybės, lyties, auklėjimo ir kt. įvairovę.
Tačiau sužinojau, kad DEI nesiekia grynosios įvairovės, o veikiau DEI yra politinis propagandinis judėjimas, atstovaujantis tam tikroms grupėms, kurios pagal pačios DEI metodiką laikomos engiamomis.
Pagal DEI, žmogaus priespaudos laipsnis nustatomas pagal tai, kurioje vadinamosios priespaudos piramidės vietoje yra baltaodžiai, žydai ir azijiečiai, o tam tikra dalis spalvotųjų, LGBTQ žmonių ir (arba) moterų laikomi engiamaisiais.
Pagal šią ideologiją, kuria filosofiškai grindžiamas Ibramo Ksolani Kendžio (Ibram X. Kendi) ir kitų iškeltas DEI, žmogus yra arba antirasistas, arba rasistas. Nėra tokio atvejo kaip „ne rasistas“.
Pagal DEI ideologiją bet kokia politika, programa, švietimo sistema, ekonominė sistema, klasifikacijos sistema, priėmimo į darbą politika (ir net klimato kaita dėl jos skirtingo poveikio geografinėms vietovėms ir jose gyvenantiems žmonėms) ir t. t., kuri lemia nevienodus rezultatus tarp skirtingos odos spalvos žmonių, laikoma rasistine.
Todėl, anot DEI, kapitalizmas yra rasistinis, žinių egzaminai į aukštesnį kursą – rasistiniai, IQ testai – rasistiniai, korporacijos – rasistinės, kitaip tariant, bet kokia nuopelnais grindžiama programa, sistema ar organizacija, kuri turi arba sukuria rezultatus skirtingoms rasėms, neatitinkančius šių skirtingų rasių atstovų dalies visoje populiacijoje, pagal DEI ideologiją yra rasistinė.
Kad būtų laikomas antirasistu, žmogus privalo asmeniškai imtis veiksmų, kad pakeistų bet kokius nevienodus rezultatus visuomenėje. DEI judėjimas, įsiskverbęs į daugelį universitetų, korporacijų, valstijų, vietos ir federalinės valdžios institucijų, yra sukurtas kaip antirasistinis variklis, padedantis pakeisti dabartinę, neva struktūriškai rasistinę, visuomenės būklę į antirasistinę.
Po Džordžo Floido (George Floyd) mirties jau ir taip sparčiai kylantis DEI judėjimas įsibėgėjo be jokių realių iššūkių jo problemiškai ideologijai. Kodėl, galite paklausti, buvo taip mažai pasipriešinimo?
Atsakymas yra tas, kad kiekvienas, išdrįsęs iškelti klausimą, kuris kvestionavo DEI, buvo laikomas rasistu – etiketė, kuri galėjo turėti rimtą poveikį darbui, socialiniam statusui, reputacijai ir kt.
Dėl to, kad žmonės buvo vadinami rasistais, jie buvo šalinami, todėl neliko nieko kito, kaip tik tylėti šioje naujoje baimės atmosferoje.
Metodai, kuriuos DEI naudojo opozicijai užgniaužti, yra panašūs į praėjusių dešimtmečių raudonąjį terorą ir makartizmą. Jei prieštarausite DEI, „teisingumas“ bus greitas, ir jūs galite likti be darbo, būti atstumtas kolegų, pašalintas ir (arba) kitaip rizikuoti savo karjera ir pripažinimu visuomenėje.
DEI judėjimas taip pat perėmė kalbos kontrolę. Tam tikros kalbos nebeleidžiamos. Vadinamosios „mikroagresijos“ traktuojamos kaip neapykantos kalba.
Siekiant apsaugoti studentus, reikalaujama „irgiklių įspėjimų“. „Saugios erdvės“ būtinos siekiant apsaugoti mokinius nuo traumų, kurias sukelia žodžiai, keliantys iššūkį mokinių naujai įgytai pasaulėžiūrai.
Studentų miesteliuose dėstytojai, kurių pažiūros nėra priimtinos, yra užgauliojami, atstumiami ir šalinami. Dėl to studentai ir dėstytojai patys cenzūruoja savo pažiūras, kurių laikosi privačiai, bet kuriomis daugiau nebesidalija viešai.
Harvarde nėra jokio siekio laisvai reikšti savo nuomonę, išskyrus DEI patvirtintas pažiūras. Dėl to Harvardo universiteto miestelyje ir fakultete buvo užgniaužtos konservatyvios ir kitokios DEI neatitinkančios pažiūros, ir tai prisidėjo prie to, kad Harvardo žodžio laisvės reitingas buvo žemiausias iš 248 universitetų, kuriuos vertino Asmens teisių ir saviraiškos fondas.
Išnagrinėjus DEI ir jo ideologinį paveldą, netrunka paaiškėti, kad šis judėjimas iš esmės prieštarauja pagrindinėms Amerikos vertybėms.
Mūsų šalis nuo pat įkūrimo siekė kurti ir plėtoti demokratiją, kurioje visiems būtų užtikrintos lygios galimybės.
Milijonai žmonių paliko socializmą ir komunizmą ir atvyko į Ameriką pradėti viską iš naujo, nes matė, kokią destrukciją sukelia lygių rezultatų visuomenė.
