Seime su jaunuomene paminėtas valstybinės kalbos statuso atkūrimo 35-metis

Lapkričio 17 d. Istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vyko valstybinės kalbos statuso atkūrimo 35-mečio minėjimas „Kartu kalboje ir valstybėje“.

Jame prisimintas 1988 m. lapkričio 18 d. tuometės Aukščiausiosios Tarybos sprendimas pripažinti lietuvių kalbą valstybine, kurį nulėmė Sąjūdžio išjudintos tautos reikalavimai, ir nelengvas šio statuso įtvirtinimo procesas jau atkurtoje nepriklausomoje valstybėje.

Renginyje rengėjų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos – kvietimu gausiai dalyvavo gimnazijų moksleiviai, atvykę su savo mokytojais iš daugiau kaip 70-ies šalies gimnazijų.

Šventiniame minėjime buvo perskaitytas renginio globėjos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sveikinimas, kuriame ji ragino jaunus žmonės įsipareigoti puoselėti lietuvių kalbą.

Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius savo pranešime pabrėžė, kad kalba, tauta ir valstybė iš esmės yra neatskiriamos sąvokos.

Anot jo, nors Lietuvos valstybingumo istorija siekia 750 metų, tačiau lietuvių kalbos vieta šioje istorijoje labai kukli.

„Titulinė tauta, kuri šią valstybę sukūrė ir išplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, istorinėje perspektyvoje per ilgus amžius savo kalbai, deja, nesugebėjo užtikrinti dominuojančių pozicijų“, – sakė istorikas, lygindamas tų laikų Lietuvą su Anglija ir Prancūzija, kurios anksti supratusios nacionalinės kalbos geopolitinę galią.

Ir dabar lietuvių kalbos ateitis yra tik lietuvių rūpestis, teigė jis, nes „naivu būtų laukti, kad istoriškai išskirtinės lietuvių kalbos saugojimo ir plėtros reikalais užsiimtų Briuselis ar kiti globalūs didžiosios politikos centrai“.

„Kiek Lietuva augs demografiškai ir augins lietuvių kalbos vartotojų skaičių, kiek ji bus stipri, turtinga ir naujoviška kultūriškai, kiek ji kurs originalią literatūrą, teatrą ir kiną, tiek lietuvių kalba kitoms tautoms bus išskirtinių žinių, pažinimo ir patirčių aukso puodas“, – įsitikinęs A. Kasparavičius.

Renginyje savo požiūriu į lietuvių kalbą ir asmenine patirtimi dalijosi įvairių sričių kviestiniai dalyviai.

LRT sporto komentatorius Rytis Kazlauskas prisipažino, kad lietuvių kalbą kaip kasdienį savo darbo įrankį jam reikėjo išmokti valdyti.

Kaip pats sakė, karjeros pradžioje teko „į skrynelę užrakinti“ Šiaurės Aukštaitijos krašto tarmę, išmokti skirti žodžių reikšmių niuansus, ieškoti sąvokų svetimybėms pakeisti ar paaiškinti.

Jis visiems linkėjo domėtis savo kalba, nebijoti klysti, ieškoti naujų žodžių reikšmių, susigrąžinti primirštus žodžius ir skolintis naujų.

Poetė, Vilniaus universiteto pirmakursė Mūza Olimpija Svetickaitė teigė suprantanti, kad gimtoji kalba kai kuriems jau nebevaidina „vienytojos, meno įrankio ar kultūros skleidėjos vaidmens“, bet patikino, kad niekas nepalauš jos asmeninio tikėjimo, jog „gimtoji kalba – nemarus gaivalas“, kurį gali pati kurti kasdien.

„Dalintis su kitais patirtimis, jausenomis, o kartu neleisti lietuvių kalbai užpelkėti, pridėti kažką naujo. Nors tai – tik grūdelis smėlynuose, bet jis mane džiugina.

Tačiau žinau, jog nesu viena. O kartu su kitais, mylinčiais, kuriančiais ir puoselėjančiais gimtąją kalbą, mes esame nebe smėlio grūdelis, o galinga kopa, kurios neišpustys net patys atšiauriausi grėsmių vėjai“, – poetiškai užbaigė savo kalbą Mūza.

Lietuvių kalbos mokytoja, švietimo vizionierė Vaida Ambrasaitė teigė bedirbdama supratusi, kad neužtenka šiuolaikinį mokinį išmokyti taisyklingai rašyti, kirčiuoti ir interpretuoti, svarbu kalbą atverti kontekstams.

Anot jos, dabar vienas svarbiausių kontekstų – lietuvių kalbos papročių ir naujovių jungtys. Sujungus papročius ir naujoves galima pasiekti, kad lietuvių kalba būtų ateities kalba.

Tarptautinį pripažinimą pelniusi, Jungtinės Karalystės ir Amerikos kino industrijos paragavusi aktorė Aistė Diržiūtė pasidalijo asmenine istorija, kai tik nustojusi apsimesti tuo, kuo nėra, tik iki galo suvokusi ir priėmusi savo tapatybę, pasijuto laisva ir laiminga.

Vienas žinomiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla pavadino save kalbėjumi, o taip galima įvardyti žaidėją kalba.

Jis sakė, kad potraukį žaisti kalba ir taip išreikšti save pajuto dar vaikystėje, jo pasirinkimą labai sustiprino jo lietuvių kalbos mokytoja Jūratė, kuriai jis ir skyrė šią savo kalbą.

Rašytojas drąsino visus nebijoti žaisti kalba – per žaidimą ieškoti savojo ryšio su kalba ir, žinoma, kvietė skaityti jo knygas.

Kuo daugiau skaityti, vartyti žodynus ir kitais būdais domėtis mūsų kalba kvietė ir LRT laidų vedėjas Marijus Žiedas.

Nesvarbu, kad kartais atrodysite „balta varna“. Jis neslėpė, kad yra dėkingas gimtajai lietuvių kalbai, nes tik per ją jis tapo tuo, kuo yra dabar.

Šventinį renginį nuotaikingai vedė televizijos žurnalistas Paulius Skučas. Muzikos garsais sveikino Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos smuikininkų ansamblis.

Minėjime įvyko kalbos statuso 35-mečio proga VLKK užsakymu sukurto apžvalginio dokumentinio filmo „Išsaugojome kalbą“ pistatymas. Gruodžio 1 d. šis filmas bus rodomas per „LRT Plius“ kanalą.

Tą pačią dieną Seimo lankytojų centre buvo atidaryta ir fotografijų paroda „Kalba turi Tėvynę“, kuri veiks iki gruodžio pradžios.

Parodoje rodomi fotografų Jono Juknevičiaus, Romualdo Požerskio, Bernardo Aleknavičiaus, Valentino Juraičio ir kitų darbai, kuriuose atsispindi 1988-ųjų įvykiai ir atmosfera Lietuvoje.

Minėjimą „Kartu kalboje ir valstybėje“ ir visą kalbos statuso 35-mečiui paminėti skirtų renginių ciklą rengė Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija su Lietuvos Respublikos Seimu ir Kultūros ministerija.