M. Kundrotas. Jaunatviška išskirtinumo liga

Žlungant Sovietų Sąjungai, įkandin tautinio atgimimo, Lietuvoje vyko religinis prabudimas. Į komunizmo ištuštintą dvasinę erdvę pretendavo tiek

tradicinės bažnyčios, tiek naujieji religiniai judėjimai, tiek krikščioniški, tiek ir kitokie.

Ryškiausiu krikščionišku judėjimu tapo „Tikėjimo žodis“, kurio vardas virto viso radikalaus šiuolaikinio religingumo ir ištisos istorinės epochos simboliu. 

„Tikėjimo žodis“, užgimęs sekmininkiškoje aplinkoje, suburtas naujatikių, iš pat pradžių reiškėsi kaip ekumeniškas judėjimas, siekęs suvienyti visą krikščioniją po savo apreiškimų vėliava. Tai esą labai paprasta: tereikia atsisakyti visų istorinių tradicijų, iškreipiančių autentišką Evangelijos žinią, ir priimti šią tokią, kaip ją suvokė „Tikėjimo žodis“. Ši bendruomenė giliai išgyveno atradimo džiaugsmą. 

Atradus ką nors naujo ir įdomaus dažnam žmogui atrodo, jog tai – panacėja, kuria būtina pasidalinti su visu pasauliu.

Atrodo, jog visas pasaulis bus išgelbėtas per šį atradimą. O kai pasaulis į tai atsako atsainumu, jaunojo evangelisto entuziazmą keičia nusivylimas, nuoskauda ir galiausiai – pagieža. 

Taip nutiko ir „Tikėjimo žodžiui“. Tradicinės bažnyčios skeptiškai žvelgė į jaunųjų evangelistų užmojį jas visas suvienyti po savu apreiškimu.

Prasidėjo ilgas ir tamsus religinių karų etapas, kai jaunieji radikalai smerkė ir juodino tradicines bažnyčias, o šios atsakydavo tuo pačiu.

Skaudžiausia buvo tai, kad abi pusės viena prieš kitą sudarinėdavo sąjungas su bedieviais, bevelijusiais išgyvendinti iš viešojo gyvenimo bet kokią krikščionybės formą, išeinančią už muziejinio religingumo ribų. 

Kai „Tikėjimo žodis“ skelbdavo, jog Jėzus – atsakymas Lietuvai šiandien, dažna potekstė būdavo, jog tai „Tikėjimo žodis“ – atsakymas Lietuvai. Jėzus pagal „Tikėjimo žodį“. 

Ši epocha praėjo, „Tikėjimo žodis“ subrendo. Vaikišką ekumenizmo sampratą, siekiant nubraukti šimtametę skirtingų bažnyčių raidą ir savitumus, ir paauglišką išskirtinumo kompleksą pakeitė brandus suvokimas, kad kiekvienos tradicijos savitumas puikiai įsikomponuoja į bendrą visumą.

Šiandien ši bendruomenė sugeba atpažinti savus daugybėje skirtingų bažnyčių. Išaugus iš radikalizmo subrendo ir nauja savimonė, galiausiai pakeistas ir vardas. Dabar tai – Evangelinių bažnyčių bendrija. 

Šiandien, stebint kai kuriuos politinius procesus, apima déjà vu įspūdis: kur aš tai mačiau? Tarsi grybai po lietaus dygsta nauji politiniai judėjimai, kurių lyderiai ir adeptai šventai įsitikinę viską padarysią geriau nei ligtoliniai judėjimai.

Vieni iš šių judėjimų svajoja visus sutelkti, ignoruodami ilgametę raidą ir savitumus, kiti – visus nurungti, pildami ant kolegų pamazgas. 

Ne taip seniai visus telktis po savo vėliava kvietė „Drąsos kelias“. Tuometiniai tautininkai dažnai sulaukdavo raginimų, beveik reikalavimų: vienykitės arba išnykite. Nors intelektualinis pasirengimas, švelniai tariant, buvo tikrai ne „Drąsos kelio“ pusėje, ši partija manė turinti kažką tokio, kas kitus tiesiog įpareigoja vienytis aplink ją.

Šiandien ši partija – praeitis. Iškilusi ant momentinių sentimentų jais ir baigė. Tarsi augalas be gilesnių dvasinių, intelektualinių ir idėjinių šaknų. 

Dabar panašiai elgiasi ir galvoja Antano Kandroto-Celofano partiečiai. Mes įkūrėme naują partiją, o jūs, politikos senbuviai, junkitės prie mūsų.

Kokiu pagrindu jungtis? Nejau vien dėl oponavimo dabartinei politinei sistemai? Kur vizija? Ar ji suderinama su senbuvių vizija? Kuo ir ką keisime? 

Priešingas kraštutinumas – Nacionalinio susivienijimo pusėje. Ši partija pasiskolino pavadinimą iš latvių tautininkų, bet yra esminis skirtumas: latvių Nacionalinis susivienijimas gimė iš tikro susivienijimo, susijungus partijoms „Viską Latvijai“, „Tėvynei ir laisvei“, Nepriklausomybės judėjimui. Lietuviškasis Nacionalinis susivienijimas susivienijo tik pats su savimi. 

Šiandien ši partija laiko save išskirtine, kuriai visos kitos turi užleisti vietą. Net ne jungtis su ja, o tiesiog pasitraukti. Nors daugeliu atvejų šios partijos idėjų bazėje atkartojama tai, ką kalbėjo ligtolinės tautinės ir krikščioniškos partijos: prigimtinė šeima, valstybinė kalba, nacionalinis suverenumas. 

Gal tam tikras išskirtinumas – civilizacinis dėmuo, kalbant apie katalikybę kaip apie Vakarų civilizacijos pamatą, nors dar kažin, ar tai – privalumas, ar trūkumas.

Šis akcentas trukdo iki galo suvokti šiuolaikinę Vakarų Europos degradaciją ir ryžtis pasitraukimui iš šio klubo, kol dar Lietuvoje yra, ką nuo jo gelbėti. Neva – kartu apsiginsime arba kartu žūsime.

Vargu, ar tai – viltinga perspektyva. O katalikybės išskyrimas iš visų dvasinių tradicijų dar labiau fragmentuoja pačią lietuvių tautą. 

Tikrasis Nacionalinio susivienijimo išskirtinumas – ne ką jie daro, o kaip jie daro. Čia belieka nukelti kepurę. Ilgametė šviečiamoji veikla, intelektualus žiniasklaidos portalas, veikli jaunimo organizacija, sava leidykla, kurioje leidžiama pasaulinė filosofinė klasika – to bet kuri kita tautinė, krikščioniška ar tiesiog konservatyvi partija gali tik pavydėti.

Nacionalinis susivienijimas tikrai veikia visai kitame politiniame lygyje nei daugelis jo varžovų, rėkaujančių gatvėse. 

Pripažįstant šios partijos privalumus galima tik stebėtis, kaip tokie protingi ir kūrybingi žmonės, užuot tapę vienytojais, kam tikrai turi geresnius duomenis nei Celofanas ar „Drąsos kelias“, arogantiškai atstumia nuo savęs potencialius kolegas.

Vytautą Radžvilą galima suprasti – jis savo akimis matė, kaip žemažiūriai niekšeliai perėmė ir nususino jo steigtą Liberalų sąjungą, tad šiandien uoliai saugo įsivaizduojamą dabartinės partijos grynumą. Bet kas apkartino jaunimo patirtį? 

Belieka manyti, jog jaunosios Nacionalinio susivienijimo kartos išskirtinumo kompleksas kyla iš jaunatviško maksimalizmo.

Kažkada Mindaugas Murza (dabar – Gervaldas) buvo išsikėlęs šūkį: mes arba niekas. Tada jis buvo jaunas karštakošis, kaip dabar Vytautas Sinica. Manė atradęs kažką tokio, ko kitiems trūksta, kad jam pavyks geriau.

Nežinia, kaip M. Gervaldo atveju, bet V. Sinica tikrai gali pasigirti, jog daro kai ką geriau. Klausimas tiktai: dėl ko? 

Norėtųsi tikėtis, kad Nacionalinio susivienijimo komanda dirba dėl kilnesnių idealų nei subjektyvios ambicijos. Kad visa tai – vardan tos Lietuvos.

Tiesiog vienų karti patirtis, o kitų – jaunatviškas maksimalizmas veda į konfrontaciją su tais, kurie galėtų darbuotis vieningose gretose. 

Platus judėjimas, kuriame būtų išsaugotas kiekvienos srovės intelektualinis ir politinis įdirbis, yra įprasta Europos tautinių partijų praktika, nuo prancūzų Nacionalinio sambūrio ir „Alternatyvos Vokietijai“ iki lenkų „Teisės ir teisingumo“ bei latvių Nacionalinio susivienijimo.

Savo sultyse virdamas ir pats intelektualiausias judėjimas anksčiau ar vėliau lieka tiktai sekta. 

Nereikia viltis, kad kada nors susivienys visi, kalbantys apie tautines vertybes. Ir vargu, ar to reikia. Užtektų, jei kartu į rinkimus eitų šviesiausi ir artimiausių vertybių subjektai, kartu išsaugant jų suverenumą įprastuose veiklos baruose. Pagal tokį modelį jau seniai veikia prancūzų golistai.

Svarbus klausimas, kaip turėtų elgtis kiti tautininkai, nacionalistai ir patriotai Nacionalinio susivienijimo atžvilgiu?

Be abejo, remti ir ginti, kai jį puola leftistinė ir globalistinė sistema. Šiuo atveju giminingos partijos turėtų elgtis kaip NATO: kas puola vieną, puola visus.

Bet kai kas nors iš bloko kursto tarpusavio konfliktą, į išpuolius atsakyti teisinga ir būtina. 

Būkime optimistai. V. Radžvilas su savo karčia patirtimi pasens ir pasitrauks. Prie vairo stos V. Sinica su savo karta. Iki tol jie bus jau apsitrynę, daug ką supratę, subrendę.

Išmokę atpažinti ne tik tai, kas skiria, bet ir kas jungia. Iš čia turėtų rastis pagarbesnis ir draugiškesnis požiūris. Tiesą sakant, jaunasis Vytautas jau šiandien su kitų partijų kolegomis kalbasi draugiškiau nei senasis, taigi, duomenis turi. O kad kartais dar papurkštauja, tai – išaugama.

Ilgametis „Tikėjimo žodžio“ vadovas Giedrius Saulytis šiandien – garbus religinis filosofas, mokslų daktaras, brandus publicistas.

V. Sinica viso to pasiekė daug jaunesnis. Tad jei „Tikėjimo žodžio“ kartai prireikė dešimtmečių subręsti, Nacionaliniam susivienijimui gali pakakti ir kelerių metų. To ir palinkėkime.

Sėkmės visuose geruose darbuose, kolegos.

Kai mūsų prireiks – kreipkitės be skrupulų.