Birželio 9 d. Lietuvos valstybės istorijos archyve vyko tarptautinis kolokviumas „Genealogija, heraldika ir veksilologija“, kuriame šių sričių mokslininkai dalijosi gerąja patirtimi ir žiniomis apie Portugalijos, Italijos, Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Prancūzijos, Čekijos, Transilvanijos seniausių ir žinomiausių giminių istorijos tyrimus, giminių naudotą simboliką ir jos reikšmes, Lietuvių genominę kilmę.
Renginio metu sveikinimo žodį tarė Lietuvos vyriausioji archyvarė Inga Zakšauskienė.
„Archyvų istorijas gali papasakoti tik žmonės, mokantys jas prisijaukinti, perprasti, įvesti tam tikrą tvarką laike ir erdvėje.
Archyvuose saugomus lobius galima atverti tik turint tam įrankius, žinių ir įvertinus platų istorinį kontekstą.
Todėl džiaugiuosi galėdama pasveikinti į tarptautinį renginį susirinkusius įvairių sričių žinovus, kurie sujungs savo žinias ir patirtį, atverdami langą į Baltijos šalių istoriją per šias heraldikos, veksikologijos ir genealogijos disciplinas.
Pažindami galingąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimas ir gimines, mes atrasime daugybę nematomų gijų, kurios per Kėdainių Radvilas mus nuves į Hanzos miestus, patvirtins lietuvių ryšius su Malta ir kitomis gana netikėtomis vietomis pasaulio žemėlapyje“, – kalbėjo Lietuvos valstybinės archyvų sistemos vadovė.
I. Zakšauskienė pasidžiaugė, jog Lietuvos archyvuose saugomas dokumentinis paveldas sulaukia vis didesnio tyrėjų dėmesio už Lietuvos ribų, tad šis tarptautinis kolokviumas – dar viena galimybė pasakoti pasauliui apie didžiųjų Lietuvos giminių istoriją ir jų vietą Europoje, prakalbinti archyvų šaltinius.
Lietuvos vyriausiajai archyvarei antrino ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Ramutis Kurpė.
„Susirinkome, kad pasidalytume žiniomis, sumanymais ir tyrinėjimais.
Visuos šios trys ypatingos mokslų sritys – heraldika, veksikologija, genealogija – betarpiškai susijusios su istorija.
Istorija mums yra tarsi knyga, kuri atveria langą į praeities pasaulį.
Ji leidžia suprasti, kas buvo anksčiau, ir padeda pažvelgti į dabartį iš naujos perspektyvos.
Nuo seniausių laikų įvairios žmonių grupės turėjo specifinius ženklus, tokius, kaip vėliavos ar herbai, išskirdavusius juos iš kitų socialinių grupių, bendruomenių.
Su šiais ženklais jie eidavo į kovą.
Ta kova vyksta ir dabar.
Iškelti vėliavą – kiekvieno asmens ir institucijos atsakomybė ir viena iš pilietiškumo išraiškų
Tyrinėdami herbus, giminių simboliką mes išryškiname įvairius mūsų kultūros, paveldo ir identiteto bruožus.
Tai ne tik mokslo sritis, bet ir langas į mūsų praeitį, atskleidžiantis mūsų šeimų, bendruomenių ir mūsų valstybės istoriją.
Heraldika ir veksikologija mums suteikia unikalią galimybę atpažinti, kas slepiasi šiuose simboliuose.
Genealogija mums atveria duris į mūsų asmeninę praeitį, padeda atsekti mūsų protėvius ir jų indėlį į mūsų tapatybę.
Tai mokslas, kuris įkvepia mus pažvelgti į savo šeimos istorijas, padeda atkurti prarastus ar pamirštus ryšius su praeitimi.
Simboliška, kad renginys vyksta Lietuvos valstybės istorijos archyve, kur kaupiamos mūsų šalies vertingi dokumentų rinkiniai.
Tai ypatinga vieta, kuriai tenka dviguba užduotis – saugoti mūsų šalies ir kultūros paveldą, identitetą.
Šis renginys suteikia mums galimybę dalytis žiniomis ir patirtimis.
Džiaugiuosi, kad šis tarptautinis renginys vyksta mieste, kuris šiemet švenčia 700 metų gimtadienį.
Vilnius yra ir bus veržlus miestas, telkiantis ir nešantis taiką ir teisingumą, o jo sienos ne atskirs, bet sujungs tiek gyventojų, tiek miesto svečių tapatybes.
Galima drąsiai teigti, kad per visą istoriją Vilnius išlaikė Gedimino laikų dvasią, nors būta ne tik klestėjimo, bet ir suirutės laikotarpių.
Svetimšaliai degino ir siaubė miestą, palikdami žaizdas, tačiau Vilniaus jas išsigydė – ir toliau garsėja savo svetingumu.
Tikiu, kad miesto branda priklauso ne nuo metų ar dydžio, bet nuo jo gebėjimo sujungti dabartį, praeitį ir ateitį, o jo išskirtinumą sudaro atvirumas, tolerancija ir pagarba praeičiai“, – kalbėjo R. Kurpė.
