A. Terleckas. Už Nepriklausomą Lietuvą

2012 m. Laisvės premijos laimėtojo, politinio kalinio, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko anūko, istoriko Antano Terlecko kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo iškilmėse.

Mieli bičiuliai – bent šiandien, Kovo 11-ąją, leiskite į Jus kreiptis būtent taip: Deja, niekas taip neapibrėžia žmogaus gyvenimo kaip mirtis.

Įprastai netektys tarsi skersvėjis pertraukia mūsų sielų užkaborius, užtvindo skausmo ir ilgesio, bet kartais pabaiga gali būti ir graži.

Kai išeinama sulaukus 95-erių, Vasario 16-ąją, man atrodo, kad tai ir yra graži pabaiga.

Dalintis mirties diena su Jonu Basanavičiumi, kurio kapą Rasų kapinėse sovietmečiu saujelė rezistentų, besitelkusių aplink Antaną Terlecką, kasmet lankė ir erzino KGB seklius: esą minima ne Lietuvos Nepriklausomybės diena, o tik Basanavičiaus mirties metinės.

Manau, kad gražiau ir nesurengsi.

Ilgai nesugalvojau, kaip kreiptis į čia susirinkusiuosius ir žiūrinčius šią transliaciją.

Būdamas ne politiku, o tik netašytu istoriku, galiu sau leisti pabūti nemandagus ir užsimerkti prieš rašytą ar nerašytą tokių renginių protokolą, ieškoti kūrybingesnių sprendimų.

Pavyzdžiui, pirmasis Atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją, į susirinkusiuosius berods mėgsta kreiptis: „Pilėnai!“ Bet man sunkoka su tuo tapatintis, nors ir ne Margirio pilėnai čia turimi omenyje. O ir šiaip, nekuklu skolintis sumanymus iš Vytauto Landsbergio.

Jeigu čia stovėtų tikrasis Antanas Terleckas, o ne apsišaukėlis tuo pačiu vardu ir pavarde, į susirinkusiuosius turbūt kreiptųsi: „Mieli tautiečiai!“ Arba: „Lietuviai!“ Bet man atrodo, kad šiandien tokie kreipiniai praradę galią, jėgą ir net iš dalies prasmę, kurią turėjo okupacijos metais.

Tada toks kreipinys buvo ir tam tikras politinis pareiškimas. Šiandien nesinori pabrėžti tik tautinės ar kalbinės bendrystės, nes politinė bendrystė yra svarbesnė.

Tai ypač akivaizdu karo Ukrainoje fone – su Rusijos agresiją bandančiais atlaikyti ukrainiečiais jaučiu kur kas didesnę ir svarbesnę bendrystę, nei su tautiečiais, kurie pamuštą Rusijos tanką katedros aikštėje apibarstė gvazdikais.

Arba tautiečiais, niekaip neapleidžiančiais verslo interesų Rusijoje – ir tais, kurie to „nesureikšmina“.

Bet žinodamas, kodėl esu pakviestas čia kalbėti, negalėjau kreiptis ir į „Lietuvos žmones“ – senelis pagrūmotų kumščiu.

Toks kreipinys jam siejosi su sovietine liaudimi, su „tarybiniais žmonėmis“. Nepritartų jis ir mano barzdai, bet, yra kaip yra.

Nors kreipiniai, kaip ir visi kiti žodžiai, atrodytų, tėra smulkmena, nublankstanti prieš iš žodžių gausybės susidedantį sakinį ar pastraipą, mintį, aš manau, kad pasirenkami žodžiai labai daug pasako apie kalbėtoją.

Turbūt geriausias įvertinimas, kokio buvo galima sulaukti iš Antano Terlecko – tai būti pavadintam „doru žmogumi“.

Retas kuris dabar taip kalba, bet Terleckui, man atrodo, tai buvo aukščiausios prabos komplimentas. Kitas panašaus statuso epitetas jam buvo – „Lietuvos patriotas“.

Štai ir vienoje vaizdo platformoje internete galima rasti įrašą iš, panašu, 1991 m. sausio 13-osios, tiesa, ne nakties, o dienos ar ankstyvo ryto, kur, nepaisydamas ligtolinių tarpusavio įtampų ar net savotiškos konkurencijos, Terleckas kreipiasi į grupelę susirinkusių Nepriklausomybės aikštėje:

„Vyrai, […] jūs privalot apgint Landsbergį. Jis žmogus šiandien nepakeičiamas, labai daug dirba, tai yra patriotas, reikia jį palaikyti“.

Tiesa šį epitetą, man atrodo, Terleckas vartojo kiek laisviau – kiekvienas sutiktas žmogus galėjo būti Lietuvos patriotas, kol neįrodys priešingai.

Ant savo knygų būtent tokias dedikacijas dažniausiai jis ir raitydavo:

„Lietuvos patriotui, tam ir tam. Pagarbiai, Antanas Terleckas“.

Atitinkamai ir su neigiamais epitetais – jei smukdavai Terlecko akyse, galėjai būti pavadintas „nedoru“ žmogumi, „bailiu“, ar tiesiog – „durniumi“.

Man atrodo, tai puikiai atspindi visą sovietmetį, nuo pat 1945 m., persekioto rezistento požiūrį į pasaulį – kokiais žmonėmis galima pasitikėti, o kokių reikia vengti.

Formaliai Terlecko gyvenimo apraše prie skilties „išsilavinimas“ dažnai rašoma – ekonomistas.

Tačiau iš stalininę ekonomiką krimtusio Antano Terlecko toks pat ekonomistas kaip iš manęs automechanikas ar baleto šokėjas.

Tikrovėje jis buvo istorikas be diplomo, nors iki pastarojo ne taip toli buvo belikę, kai ši svajonė KGB rankomis buvo sugniuždyta. Esminis visko atspirties taškas Terleckui buvo istorija.

Bet ne koks banalus ir dažniausiai niekur nevedantis pamokų ir svetimų klaidų ieškojimas, o kur kas subtilesnis santykis, visų pirma – atsakomybės prieš istoriją klausimas.

O šalia, skliausteliuose – ir didžiulio noro pačiam į ją įsirašyti klausimas.

Visas gyvenimas Terleckui buvo istorija, panašiai, kaip ir profesoriui Edvardui Gudavičiui. Kai rašė į pogrindinę spaudą, tai dėl istorijos – kad nebūtų gėda prieš istoriją, jog nedrįso pasipriešinti.

Kai rašė – tai irgi apie istoriją – apie Augustiną Voldemarą, apie tai, kodėl Stalinui galėjo būti naudingas keturių komunarų sušaudymas, apie Kosto Kubilinsko išdavystes, apie partizanų kovą, apie lietuvių ir žydų santykius.

Kai ragino savo mokinius, tapusius Lietuvos Laisvės Lygos branduoliu, mesti rūkyti – tai irgi dėl istorijos – gąsdino, kad priešingu atveju šie į istoriją neįeis.

Pastaruoju klausimu, manau Terleckas išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste, nebent kas nors Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) ir jo cigarams galėjo kažkuo panašaus pagrasinti, bet šis juk nepaklaũsė.

Kai pradėjau eiti į pirmą klasę, senelis padovanojo iš šimtų suliniuotų A4 formato lapų susiūtą sąsiuvinį ir liepė rašyti dienoraštį.

Tai irgi dėl istorijos, tegul ir manosios. Nors tikėtis, kad septynerių metų vaikas rašys dienoraštį – nežinau, naivu ar drąsu.

Tiesa, Terleckas puikiai žinojo, kad istorijos raidą galima paskatinti – motyvacijai pažadėjo už rašomą dienoraštį man mokėti po 10 litų per mėnesį, savotišką stipendiją.

Kai Ramunė Sakalauskaitė ir Edita Mildažytė apie Terlecką sukūrė filmą „Neokupuotas“, šis džiaugėsi: viskas, dabar manęs iš istorijos niekas neišmes.

Aš pats, tapęs istoriku, dar neradau nei vieno kito žmogaus, kuris būtų taip apsėstas istorijos. Nei kolegos Vilniaus universitete, nei istorinės asmenybės, nei šiaip besidominčio.

Kažkada senelio paklausiau, o kokia buvo ta jūsų laisvės, nepriklausomybės vizija.

Jis net nesusimąstęs atsakė: mes tokios neturėjom. Pirma – nepriklausomybė, o tada jau visa kita.

Kitaip tariant, atsakydamas į klausimą – už kokią Lietuvą kovojai – jis turėjo vienintelį atsakymą – už Nepriklausomą.

Už tą pačią, kurioje dabar gyvename, už tokią, kuri buvo pradėta kurti 1990 m. Kovo 11-ąją. Kas buvo toliau – jau visiškai kita istorija.

Todėl klausimas, už kokią Lietuvą kovota, toks kaip jį kartais mėgstama užduoti, tėra anachronizmas.

Pigaus populizmo ir visuomenės skaldymo įrankis, kuriuo naudojasi nelabai dori žmonės, dažniausiai dėl nieko nei kovoję, nei kada nors ketinantys nuoširdžiai kovoti.

O pabaigai, dar trumpam, grįžtant prie istorijos. Antanas Terleckas, man atrodo, be reikalo baiminosi to, kad jį kas nors išmes iš istorijos.

Laisvi žmonės niekada nepamiršta tų, kurie jiems tą laisvę iškovojo.