Viktoras Buvelskis gimė 1932 m. lapkričio 16 d. Kauno ligoninėje, tačiau tikroji jo gimtinė, kurioje jis augo, yra Kalvarija. Taip įrašyta gimimo liudijime. Jo tėvas Antanas Buvelskis, kaip ir daugelis Buvelskių giminaičių, buvo policininkas – Kazlų Rūdos nuovados viršininkas.
O Kalvarijoje turėjo dar ūkį – bemaž 20 hektarų žemės, tvenkinius, arklides, laikė 7 karves, augino kiaulių. To sovietams pakako priskirti Buvelskių šeimą prie vadinamųjų „kūlokų“. Kaip klasės priešas, 1940 m. rusams užėmus Lietuvą, Viktoro tėvas buvo areštuotas. Jis, kaip ir daugelis kitų (tarp kitko, ir jo brolis), turėjo patekti į Sibirą.
Tačiau Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, politiniai kaliniai buvo paleisti. Karo metus Antano Buvelskio šeima praleido savo ūkyje.
1944 m. Raudonajai armijai sėkmingai stumiant Vermachto karius vakarų link, Antanas Buvelskis jau neturėjo iliuzijų. Žinojo, kas jo laukia sovietams sugrįžus į Lietuvą, todėl nedelsdamas nutarė trauktis į Vakarus. Viktorui, tuomet dar vaikui, ilgam atmintyje išliko močiutės Marijos paveikslas.
Sėdėdamas vežime jis dar atsigręžė į sodybą ir pamatė ją stovinčią gimtųjų namų tarpduryje. Net nenutuokė, kad regi senolę paskutinį kartą, o savo tėviškę galės aplankyti tik daugiau kaip po 20 metų.
Prasidėjo kelionės maratonas. Pirmiausia Buvelskių šeima pateko į Insterburgą (Įsrutę) Rytprūsiuose. Čia išgyveno sovietinių lėktuvų bombardavimą. Po kelių dienų kartu su pabėgėlių vilktine leidosi į tolesnę kelionę. Taip važiuodami arkliais įveikė bemaž 500 km, kol pasiekė Pilos miestą (tuomet: Schneidemühl).
Iš čia traukiniu pateko į Meklenburgijos vietovę Gottin. Ten juos 1945 m. „išlaisvino“ Raudonoji armija. Išlaisvintojai pasiteiravę: „Litowcy? Eto dawaj, na rodinu!“ (Lietuviai? Tuomet – į tėvynę!) O toji „rodina“ jau buvo nutįsusi iki… Ramiojo vandenyno. Rusai keletą lietuvių šeimų sugrūdo į vagoną ir traukinys pajudėjo į rytus.
Viktoro tėvas neabejojo, kad ši kelionė jam ir daugeliui bendrakeleivių baigsis Sibiru, kalėjimu, o gal – sušaudymu. Juk buvęs prieškario policijos viršininkas šiame „sovietiniame“ rojuje negalėjo likti gyvas.
Ir vis dėlto Buvelskiams buvo lemta išlikti. Traukiniui sustojus Poznanėje, lenkų geležinkeliečiai sutiko atkabinti jų vagoną. Traukinys nuriedėjo tolyn, o pasilikę lietuviai atsidūrė netoli Gniezno. Iš čia Buvelskis parašė laišką giminaičiams Kanadoje. Iš jų sužinojęs, kad Antano sesuo Magdalena apsigyvenusi Lipianuose (Lipiany), nuvyko pas ją.
Tuomet dar buvo pokario suirutė, žmonės keldavosi iš vietos į vietą, ieškodami pastovesnio gyvenimo. Lenkijos vakarų žemės, lig šiol priklausiusios Vokietijai, buvo gera vieta pasislėpti nuo sovietinių „radarų“ – čia visi buvo atvykėliai. Lipianuose ir apylinkėse apsigyveno nemažai lietuvių. Lietuviškai kalbėjo ištisi kaimai. Daug lietuvių buvo įdarbinusi apskrities kelių valdyba. Taip pavyko išlikti.
Viktoras netrukus pradėjo mokytis Svidvino (Świdwin) žemės ūkio mechanizacijos technikume. Jo bendraklasiams tuomet buvo nuo 13 iki 30 metų. Tarp jų buvo lenkų, bet ir visiškai lenkiškai nekalbančių – vokiečių, ukrainiečių ir vienas lietuvis. Viktoras mokyklą baigė, įgijo vairavimo teises visoms transporto priemonėms. Beje, buvo ir susirgęs – bemaž 1,5 metų plaučių ligas gydėsi Zdunovo ligoninėje.
Baigęs technikumą įsidarbino Lipianuose, paskui persikėlė į Stargardą. 1965 m. vedė varšuvietę Haliną, kuri į šią vietovę pateko dar vaikystėje. Kartu užaugino tris vaikus: dukrą Malgorzatą (Małgorzata), sūnus Tomą ir Aleksandrą. Susilaukė taip pat penkių anūkų. Tai: Martyna, Michalina, Adamas (Adam), Janas (Jan), Ana (Anna).
8-ajame dešimtmetyje pavyko V. Buvelskiui baigti ir ekonomikos studijas Ščecine. Stargarde jis dirbo Daugiabučių gyvenamųjų namų administracijos vedėju, po to – iki pat pensijos finansų skyriuje.
Būdamas pensininkas Viktoras Buvelskis atsidėjo visuomeninei veiklai. Nuo 1998-ųjų iki pat mirties vadovavo Lenkijos lietuvių draugijos Ščecino skyriui. Rengė tautiečių susitikimus valstybinių švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – proga, rengė kasmetinius minėjimus prie Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike netoli Myslibožo ir kitus renginius.
Didžiavosi galėjęs pažinti daug įžymių Lietuvos žmonių – prof. Vytautą Landsbergį, prezidentus: Valdą Adamkų, Dalią Grybauskaitę, Algirdą Brazauską.
2009 m. Ščecine buvo įsteigta Tautinių ir etninių mažumų organizacijų taryba, vienijanti ukrainiečių, graikų, vokiečių, žydų bei lietuvių draugijas. Tarybai vadovauja ukrainietis Janas Sirnikas (Jan Syrnyk), o lietuviams atstovavo Viktoras Buvelskis.
Už aktyvią veiklą Viktoras 2004 m. buvo apdovanotas Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Viktoras Buvelskis mirė 2021 m. gegužės 13 d. Barlineko ligoninėje. Toje pačioje, kurioje 1950 m. užgeso jo motinos gyvybė. Palaidotas Stargardo komunalinėse kapinėse gegužės 18 d. tėvų kape.
Velionio pageidavimu per laidotuves nuskambėjo Lietuvos Respublikos himnas, prie urnos stovėjo trispalvė, o kapą papuošė geltonų, žalių ir raudonų gėlių vainikai.
Laidotuvėse dalyvavo vietos valdžios atstovai – Myslibožo apskrities vadovas Andžėjus Potyra (Andrzej Potyra), Myslibožo meras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski), Lietuvos Respublikos garbės konsulas Stargarde Vieslavas Vieržosas (Wiesław Wierzchoś), Lenkijos ukrainiečių sąjungos Ščecino skyriaus pirmininkas Janas Syrnykas (Jan Syrnyk) bei Myslibožo Dariaus ir Girėno mokyklų komplekso delegacija. Trumpas kalbas pasakė LR garbės konsulas bei Myslibožo meras.
Atsisveikinimo laišką atsiuntė Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje JE Eduardas Borisovas. Jame, tarp kitko, rašoma: „Išėjo didis Lietuvos patriotas, niekada nenutraukęs ryšio su Tėvyne“.
Visi kalbėjusieji sutartinai tvirtino, kad Velionis buvęs tikras lietuvių ir lenkų draugystės atstovas. Jo artimieji prisimena, kad Viktoras dažnai pabrėždavęs: „Esu lietuvis, bet ir ištikimas Lenkijos pilietis. Žinau, kad lenkų padedami išlikome gyvi“.
Lai mūsų darbai tarnauja Lietuvai, savai gimtinei (iš Viktoro Buvelskio prisiminimų)
Gimtinės ilgesys
Vieną vasarą ten besilankydami su šeima, nusilaužėme gabalėlį langinės, įrėminom po stiklu kaip didelį mums brangų rekvizitą. Nufotografavo sūnus trobą – grįžęs namo atminimui padarė paveikslą.
Pasakojau vaikams, kaip čia vasaromis su pusbroliu ganėm gyvulius. Mokykla netoliese buvo – vos pusė kilometro nuo namų. Vaikystė trumpa, bet graži įsiminė.
Kalvarijoje yra tėvelių ir senelių kapai. Lietuvoje liko gimtas kampelis. Visada ilgėjomės savų ežerų, upių, piliakalnių. Kai tapo laisviau, beveik kasmet lankėmės Lietuvoje. Sodybos vietoje yra išlikusi troba ir keletas laiko apgenėtų medžių, kurie jei prakalbėtų, daug ką pasakytų…
Daug ko nepaklausta ir savo tėvų. Skaudu, kad mažai žinome apie praeitį. Sunku suprasti, kaip viskas keičiasi ir kartojasi. Žmogus gimsta ir miršta vieną kartą, o jo pastangos, abejonės ir valia gyventi išlieka…
Lenkijos Pamaryje
Lenkijos Pamaryje gyveno daug lietuvių, bet jų ilgainiui mažėjo. Dėl politinių ir kitokių aplinkybių tėvai ne sykį turėjo slėpti tikrąją tautybę.
1948 m. atvykome į Ščecino vaivadijos miestelį – Lipiany. Tėvas dirbo kelių prižiūrėtoju. Ilgainiui gavome Lenkijos pilietybę. Ir aš čia mokiausi, studijavau, vėliau dirbau Gyvenamųjų namų administracijos vedėju.
Kai bendradarbė užklausė, ar kas nenorėtų iš Lipianų keltis į Stargardą, aš iškart sutikau. Apsikeičiau butu ir nuo 1961 m. rugpjūčio 21 d. apsigyvenau Stargarde, kur gyvenu iki dabar. Čia išdirbau 47 metus.
Negaliu skųstis, toks buvo gyvenimas, o dabar gyvenu ne blogiau už kitus Lenkijos gyventojus.
Nenorėčiau, kad kada nors būtų užmiršta Dariaus ir Girėno žūties vieta
Sunku jau mano metuose tvarkyti LLD Ščecino skyriaus reikalus. Stengiamės laikytis, nuolat paminime Lietuvos nepriklausomybės datas, kasmet pagerbiame, padedame rengti minėjimą prie Dariaus ir Girėno paminklo.
Iki ten man toloka, o jau metų našta ir kaskart sunkiau nuvykti į Pščelniką. NENORĖČIAU, KAD KADA NORS BŪTŲ UŽMIRŠTA DARIAUS IR GIRĖNO ŽŪTIES VIETA. Kad liktų be priežiūros. Pastoviai reikia palaikyti ryšius su miškininkais ir vietine Myslibožo valdžia.
Ščeciniečiai Dariaus ir Girėno paminklą laiko didžiąja lietuvių tautos šventove. Lakūnų paminklas yra tautos garbė ir pasididžiavimas. O šie Velionio žodžiai skamba kaip testamentas. Tai įpareigojimas gyviesiems.
Dėkojame Velionio sūnums Aleksandrui ir Tomui, pateikusiems žinių apie Tėvą ir nuotraukų.
G. Pakutkienė, nb, punskas.pl
Tyliai tyliai vorele po vieną išeina lietuvybės stulpai…
O tai, kas vyksta šiandien pasaulyje ir Lietuvoje spartina jų išėjimą.
Sudie, ir ačiū Likimui už laimę gyventi laikais, kai galėjom būti tokių žmonių ištikimybės Tėvynei ir Tautai, jų gyvenimo ir darbų liudininkais, mokiniais.