Martinaitis, Marcelijus. Lietuvių etnologijos etiudai: senosios mūsų atminties atodangos. Vilnius: Margi raštai, 2020, 350 p., tiražas 500 egz.
Užsukusi į „Pegaso“ knygyną, tąkart išsirinkau dvi knygas, dėl kurių nebuvo gaila pakloti keliasdešimt taip trūkstamų eurų. Tai, kaip jau suprantate, Marcelijaus Martinaičio „Etiudus“ ir jam į porą Andrejaus Tarkovskio knygos vertimą į lietuvių kalbą „Įamžintas laikas“.
Abi jau dvejus ar trejus metus stovinčios bent jau didžiųjų knygynų lentynose, nes tiražai maži ir tie patys nėra graibstomi. O gaila – knygos rimtos, reikalingos didelio atsidėjimo, neskubraus skaitymo ir laiko pagalvoti, pamąstyti. Ne, ne dėl to, kad kalba būtų sunki, dėl to, kad objektas reikalingas apmąstymo.
„Lietuvių etnologijos etiudai“ – į knygą surinkti Atgimimo ir vėlesniais metais įvairiausioje periodikoje skelbti autoriaus straipsniai, esė, studijos.
Iš pradžių tikėjausi, kad joje bus ir Vilniaus universitete dėstytų paskaitų bent kokie tekstai, bet ne – kaip aiškina knygos sudarytojas ir redaktorius Antanas Rybelis, yra išlikę rengimosi paskaitoms užrašų, svarstymų ir kitokios medžiagos, bet tam reikią didelio techninio darbo ir profesionalumo, tad kitos knygos galėtume tikėtis tik ateityje.
Bet ir šią knygą perskaičius galima tarti neva esi išklausęs paties Marcelijaus Martinaičio paskaitų kursą, nes juk negalėjo jis viena rašyti į žurnalus, o kita dėstyti studentams, būsimiems etnologijos ir lituanistikos profesionalams.
Dėl teisybės būtina pažymėti, kad dalis medžiagos, spausdinamos šioje rinktinėje, buvo patobulinta, perdaryta ir gulė į Marcelijaus Martinaičio knygos „Laiškai Sabos karalienei“ pagrindus. Šis rinkinys – ilgos ir nuoseklios garsaus poeto ir atsidėjusio tautosakos tyrinėtojo bei dėstytojo veiklos dokumentinis paveldas.
Knyga suskirstyta į penkis skyrius pagal tematiką, yra išsami A. Rybelio pratarmė ir pabaigoje asmenvardžių rodyklė. Skyriai tokie:
- Mitų ir tautosakos atminties skaitymas (p. 11–115);
- Medinis lietuvių epas: medžio drožyba (p. 123–166);
- Mitų ir tautosakos atšvaitai literatūroje ir mene (p. 175–244);
- Tautosakos rinkėjai ir knygos (p. 167–199);
- Etninė kultūra ir dabartis (p. 309 –147).
Kaip rašo M. Martinaitis, tautosaka buvo bendruomeninis veiksmas, tam tikra elgsena, sinkretinė veikmė, kurioje perdavą iš lūpų į lūpas lydėjo apeigos, papročiai, tam tikra etika. Tai buvo bendravimo būdas. Ir ne tik horizontalus (iš lūpų į lūpas), bet ir vertikalus – perduodamas iš kartos į kartą.
„Tradicinį, savaiminį tautosakos veikimą bendruomenėje ir per bendruomenę vadinu folklorine komunikacija, kuri Lietuvos kaime dar dominavo XIX a. (neužmirštant ir Bažnyčios institucijos vaidmens), buvo gana vientisa, aprėpė beveik visą gyvenseną, šeimą, darbą, kalendorinį bei vegetacinį ciklus, reguliavo santykius dar gana uždarose agrarinėse bendruomenėse. Tai buvo ir pedagogika, ir teisė, ir tai, ką mes šiandien vadiname nuostatais, aktais, įstatymais. Kai tautosaką bandai susieti su papročiais, elgsenos modeliais, šventėmis, apeigomis, tuoj pamatai, kokia ji buvo galinga gyvenimo reguliavimo priemonė“ (p. 23).
Dabar mums (ir taip bus toliau) liekąs atskilęs rašytinis palikimas, už kurio nebeįžvelgiame buvusio žodžio, melodijos ir veiksmo suaugimo. Todėl visai natūralu šiandien klausti, kas yra tautosaka ir kokie patogiausi, sėkmingiausi būdai jai toliau egzistuoti netekus kalbinės savo erdvės ir vientisumo.
Svarbiausiu iš tautosakos perėmimo būdų M. Martinaitis laiko jos integraciją į bendrąją kultūrą, į profesionaliuosius menus, mažiau svarbos teikdamas plačiam folkloro ansamblių sąjūdžiui, masiniams ir pramoginiams susibūrimams.
„Manau, kad profesionalusis menas dabar yra geriau apčiuopęs tuos giliuosius folkloro klodus ir į juos įsiskverbęs, nei jo pramoginės ar vien literatūrinės interpretacijos. Tai yra kitas – meninis, kūrybinis tekstų perskaitymas ir jų interpretavimas, giliųjų turinių atskleidimas, pastaraisiais dešimtmečiais davęs impulsą atsirasti, pavadinkime, labai savitam dalykui – folkloriniam modernizmui.
Tai būtų tokie kūriniai kaip Sigito Gedos „Strazdas“, Vytauto Bložės poema „Raliavimai“, kai kurie jo poetiniai tekstai, Kazio Bradūno rinkiniai „Morenų ugnys“ ir „Sidabrinės kamanos“ Algimanto Mackaus „neornamentuota kalba“, folklorizuota grotesko ir absurdo poetika, žmogaus elgsena Romualdo Granausko ir Juozo Apučio apsakymuose“ (p. 25).
M. Martinaitis mano, kad negalima, nereikia ir neįmanoma palaikyti folkloro egzistavimo panašiais būdais kaip XIX a. ar vėliau, kol nebuvo išdraskytos kaimo bendruomenės. Viskas, ko reikia, yra tai, kad folkloras darytų labai stiprią įtaką bendrajam kultūriniam gyvenimui.
Siūlome mokytojams, kultūros centrų darbuotojams, valdininkams, ypač valdininkams, kurie sprendžia etninės kultūros klausimus ministerijose ir departamentuose, bei visokioms taryboms, kurios lemia etnokultūrinių projektų finansavimą.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Prisimenu, kai laikiau tautosakos egzaminą, M. Martinaitis, šiek šelmiškai šypsodamasis, palausė – kokio poeto šiandieninėje kūryboje yra tautosakos elementų. Aš irgi šyptelėjęs sakau: taigi Jūsų. Kai tai prisimenu, siela sušyla.