Gabriel Garcia Marquez. Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes. Vilnius: Alma littera, 2017, 95 p. – Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Tiražas 2500.
Vis dėlto! Spaudos lietuvių kalba perkamumo faktai mane stebina. Logikos nerandu. Štai G. Garsijos Markeso romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ treji metai dūla knygynų lentynose ir perkelti į išpardavimus. Juk nepasakysi, kad prasta knyga, todėl jos ir neperka. Kad lietuviams per gera, irgi nepasakysi. Lyg mes neišmanytume, kas yra gera literatūra ir nesugebėtume įvertinti pasaulinio lygio rašytojų, Nobelio premijos laureatų kūrybos, išverstos į lietuvių kalbą! O gal taip ir yra? Juk kai kurias knygas išperka greitai. Kiek žinau, K. Sabaliauskaitės istorinius romanus, J. Baltušio dienoraščius, J. Herilyn meilės romanus ir pan., kartais net ir poezijos knygas išperka! O gal dėl lėšų stokos numatę per metus nusipirkti daugiausia vieną knygą pasirinko Herilyn ar Baltušį, o ne, sakykim, Markesą? O gal senieji skaitytojai per daug nuseno ir nustojo užsisakyti anksčiau mėgtus leidinius, o naujų priaugo tik tiek, kaip vienoje Fb paskyroje rašo aktyvi kultūrinės spaudos kritikė: paraiškos dalinei valstybės paramai gauti įteikimo dieną pareiškėjai (kultūrinė periodika) turėjo nuo 170 iki 250 prenumeratorių. Neteko matyti kur nors paskelbtų skaitomumo ir jo menkėjimo priežasčių tyrimų, tad kokiais nors statistiniais duomenimis remtis negaliu. Belieka vadovautis savo žiniomis ir supratimu.
Leidybos srityje dirbu apie 30 metų. Žinau, ką reiškia matyti metai iš metų mažėjančius prenumeratorių skaičius, menką pardavimą kioskuose, grįžtančius ištisus paketus, kurie po metų kitų atiduodami „kolekcionierių“ žiniai kur nors laisvai prieinamame koridoriuje ir dar po metų kitų kažkur ištirpsta, t. y., išsinešiojami nemokamai.
Faktas, kad knygų, kultūrinės periodikos tiražai maži, tiesiog apverktini, leidžia kai kuriems aktyviems žmonėms leidėjus kaltinti sakant, kad leidžiama yra chaltūra, neva dėl to jie neperkami. Leiskite kritikos pareiškėjams, jie po vieną „padarys“ savaitraščius ir surinks žymiai daugiau prenumeratorių! Kas išmano leidybos organizavimą, supras, ko vertas vieno autoriaus periodinis leidinys ir kiek ilgai jis nenuvargins skaitytojo, nenusibos, kiek ilgai jis temps eskaluodamas vieną temą, kurią autorius išmano, ir kas bus su kitomis temomis, arba jų nebus.
Būna, kad ilgamečiai kultūros leidiniai iš tiesų atsyja nuo savo skaitytojo, pasidaro per sunkūs arba per geri, arba per daug ideologiškai orientuoti, arba svetimi, nesuprantami…
Norėdamos išsilaikyti, leidyklos leidžia daug skaitalo, ir tada atsiranda rūpesčių dėl per didelės pasiūlos, kurioje jau darosi neįmanoma susigaudyti. Jei nėra reklamos, knyga pasmerkta. Bet ir reklama ne visada galima pasitikėti, o gerus literatūros kritikus ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi.
Tačiau ar įsivaizduojate, jei staiga užsidaro visa kultūrinė periodika kaip nepaklausi ir visos leidyklos, kaip nepaklausios?
Bet kuo čia dėtas Markesas? Niekuo.
Aš tą knygą nusipirkau iš išpardavimų lentynos už 7 eurus. Nusipirks likučių ir dar kas nors.
Markesas – Kolumbijos rašytojas, gyveno Kolumbijoje, JAV, Niujorke, Meksikoje. Vertėsi žurnalisto ir leidėjo darbu. Priklausė vadinamojo Lotynų Amerikos rašytojų bumo grupei. 1982 buvo apdovanotas Nobelio premija už literatūrą. Jo žymiausi kūriniai „Šimtas metų vienatvės“ ir „Patriarcho ruduo“ jau senokai išversti į lietuvių kalbą. Pastaruoju metu leidykla „Alma littera“ išleido dar tokius Markeso kūrinius: „Meilė choleros metu“, „Apie meilę ir kitus demonus“, iš naujo – „Šimtas metų vienatvės“.
Paprastai mes buitiškai klausiame taip: apie ką ši knyga? Iš esmės, – apie gyvenimo geismą iki pat „grabo lentos“, aprašytą vyro ir iš vyriškų pozicijų.
Siužetas užsukamas nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Devyniasdešimties metų senis nusprendžia savo jubiliejinį gimtadienį paminėti aistringa meilės naktimi su nekalta mergele ir, paskambinęs viešnamio savininkei, neleidžiančiu prieštarauti tonu tokią užsako. Pilnamečių nekaltų mergelių nėra, bet po kelių dienų savininkei pavyksta surasti nekaltą keturiolikos metų mergaitę… Siužetui bėgant, jau ima atrodyti, kad neišvengiamai viskas baigsis kokia pasibaisėtinai nešvankia scena, tik… knygos veikėją staiga apima meilė. Įtampa atlėgsta…
Siužetas kaip siužetas, būdingas Lotynų Amerikai, kur gyvenimo skonis glaudžiai persipina su grubumu, patriarchalizmu, vyro viršenybe, viešnamių ir girtuokliavimo kasdienybe.
Gretutinės atšakos kuria dar daug visokių istorijų – nuo architektūros, orų, vėjų, liūčių ir audrų iki buvusių ne itin moralių intymių santykių, ir ta visuma sudaro sodrų, vaizdingą, daugiaspalvį pasakojimo tekstą ir kontekstą.
Man asmeniškai labai įdomu buvo, kaip kiti seni žmonės išgyvena savo senatvę. Pasirodo, nors skausmai ir ima po truputį kamuoti nuo keturiasdešimties, romano veikėjo „širdis buvo išgelbėta ir pasmerkta numirti iš meilės laimingoje agonijoje bet kurią dieną po (…) šimtojo gimtadienio“… Tokia yra Lotynų Amerika!
