A. Navys, M. Sėjūnas. Šventinį mėnesį ukrainiečių kraujas pigiau!

Karas. Nepaaiškinamas tiems, kas jame nebuvo. Kas stebi jį per durų plyšį, per rakto skylutę, interneto portale prašokdamas nuotraukas, telegramo kanaluose prikaustytas prie ne-žmogaus iškrypimų sukurtų vaizdų, negalėdamas atsitraukti, grįždamas vėl ir vėl, lyg senas impotentas bandydamas prikelti nestovintį, žiūrinėjantis jaunas mergaites vaidinančių senų kekšių pozas pigiuose pornografiniuose klipuose.

Karas sunkiai suvokiamas net ir tiems, kurie išgyveno gradų apšaudymo siaubą kažkieno namo rūsyje su marinuotais agurkais lentynoj. Ką tik pralieto kraujo klampumą ant pirštų, likusį tvarstant šautinę žaizdą. Gangrenuojančios, pūliais aptekusios, prieš savaites skeveldromis sudraskytos, į nelaisvę pasidavusio priešo, kojos dvoką.

Bučos kapų tylą, persunktą slogiu parako tvaiku. Nuo adrenalino pertekliaus plakančią širdį, metalo skoniu išrasojančią ant lūpų lekiant per be gyvos dvasios likusį Koblevo, su nerimu laukiant orkų diversinės grupės arba snaiperio šūvio. Meilės ir mirties glėbyje suspaustą, nuo aviacinių bombų banguojančią žemę.

Karas yra normalus, tikras valstybių būvis. Ne taika. Gerasimovo doktrinoje įtvirtinti žodžiai yra vimdanti, per amžius žmonijos kvailumą įvardinanti, skaudi tiesa.
Suvyniota į politinio marketingo skraistę. Mes remsime Ukrainą tol, kol ji laimės… ir taip jau devintas mėnuo.

Tik bergždžia Vakarų civilizacija neišnešios taikos kūdikio. Nesimato jokių prošvaisčių, kad karas greitu laiku pasibaigs, nes nėra jokio konkretaus plano, nėra realių galimų derybų ar susitarimų scenarijaus, kuriame Ukraina nebūtų išprievartauta ir parduota vergijon.

Palikite kūnus pūti laukuose, jie patręšia žemę pavasario sėjai. Jedem das Seine.
Nors ir sunku tai suvokti iki galo, tačiau darosi akivaizdu, jog Vakarų civilizacijos politinę padangę užgožė reitingų rinkodara, o greita karo pabaiga neįeina į artimiausią politinio pardavimo dienotvarkę.

Kitaip tariant, politikai ir toliau stengiasi kuo pigiau, kuo paprasčiau parduoti save, savo idėją, kad tik pirkėjas nepraeitų pro šalį ir atiduotų jam savo dėmesį, o tai reiškia – ir savo balsą.

Pasikeitė forma, bet ne turinys. Karo vaizdai fone pakeitė šypsenas ir siautulingai girtus oktoberfestų šokius, naujų gamyklų kaminus, rekonstruotus baseinus, gėlynėlį kaimo turizmo sodybos kieme.

Paryžiaus salonų gražuolis Makronas – tik Vakarų tuštybės blankus atspindys, signalizuojantis apie galingiausių valstybių sistemines ydas, išgvėrimą ir bejėgiškumą. Žodžiais, o ne žygiais… vadovaujasi mūsų politikai. Jei tavęs nemato, reiškia, tavęs nėra.

Kaskart, kasdien save pardavinėjant viešais pasirodymais, pareiškimais, pasisakymais, įspūdingu atvaizdu kokiame nors portale ar žurnale, su ponu ar su ponia. Ar be jų. Kuo daugiau, kuo dažniau, būtinai pagražintai, užapvalintai, kol nebelieka laiko darbui ir vietos prasmei, krikščioniškoms vertybėms ir žmoniškumui.

Apie dievo mirtį Nyčės lūpomis pranešta taip seniai, prieš du pasaulinius karus – ar tris? – tad nelipkite ant manęs su savo seniai mirusiomis vertybėmis. Ir kada gi man pagaliau dirbt, jei reikia save „įsukinėt“? Zelenskį fone! Nebus? Tai Reznikovą man. Zalužną, Klyčko, nu, bliam, kažką!

Ir jei kažko nėra, lieka nuogi užpakaliai ir beveik nuogi papai. Kad tik kaip nors atkreiptų dėmesį į save, nes jei minia tavęs nepastebės, didysis politikos cirkas išvažiuos ir tu liksi ant ledo. Arba asilo mėšlo.

Ir kad taip neįvyktų, taškomi pinigai. Piaro agentūroms, nuomonės (!!!) formuotojams, prodiuseriams. Vieną dieną reikia pasakyt kažką įspūdingo apie ekonomiką. Kitą dieną išrėžt griežtą pareiškimą dėl karo. Trečią – suvaryti maršistus, vatnykus ir kitokias žmogystas. Vėliau apsirengti taip, kad visi aptarinėtų.

Po to, nutėškus rūsčią veido miną, kokių nors karo griuvėsių fone nusipaveiksluot. Parašyt komentarą feisbuke, įkelt memą instagrame, brūkšelt sakinį tviteryje.

Dienos užpildomos vaidinimu rinkėjų akims. Pirmadienio ryto ir penktadienio popietės nesiūlyti.

Kam visa tai? Tam, kad surinktų kuo didesnę auditoriją? Kuo šis marketingas skiriasi nuo naujo šunų maisto ar žieminių kojinių pardavimų marketingo? Niekuo. Ir nieko, žinoma, tame labai blogo nėra.

Bėda ta, kad mūsų pasaulis – kare. Bet žmonės, kurie turi priimti sprendimus augančios agresijos ir katastrofos akivaizdoje, veikia vadovaudamiesi tais pačiais pigiais pėdkelnių pardavimų ki-pi-aisų įvykdymo triukais. Jų viešųjų ryšių, išdidžiai pavadintų „strateginės komunikacijos“ skyriuose, dirba gražios, protingos, doros merginos ir tokie pat vaikinai, atėję iš įprastų verslo reklamos padalinių.

Ką jie gali parduoti kare? Tą patį, ką ir taikos metu. Savo darbdavių pareiškimus apie nuolaidas ir jų abrozdėlius, iššaukiančius vis menkesnes emocijas. Todėl šiandien politiniame – strateginiame karo lauke arba Rytų fronte kasdien – nieko naujo.

Ir nors viešoji erdvė užversta vis naujais pasisakymais, pareiškimais, skambiomis frazėmis, žaidžiama vis tomis pačiomis senomis, nutrintomis pardavimų vadybos kortomis.

Viešųjų ryšių agentūros dirba, kaip moka. Kai kurie pasisakymai išties neblogi. Tačiau ką bendra jie turi su karu? Tos armijos tikrai galvotų žmonių, išmanančių marketingo taisykles, šiandien bejėgiai prieš agresoriaus karo mašiną.

Mes persisotinom pasisakymais, ašaromis, pasmerkimais, susitikimais, kostiumais, išaugtais treningais ir kitokia pardavimų vizualizacija. Mūsų nedžiugina klounai cirke. Mums nebereikia dailiai supakuoto asilo mėšlo dovanų popierėly. Mums reikia strategų, kurie neprekiautų ukrainiečių krauju. Mąstančių savo galva. Nebijančių klysti. Nekartojančių, Žemė esą žmonių planeta.

Nes tokia ji nėra. Nei Bachmute, nei užminuotame Chersone.

Ir tikrai – ne Maskvoje.

Dėkojame mūsų skaitytojams ir sekėjams bei rėmėjams. Tik Jūsų, mielieji, dėka, esame nepriklausomi ir galime sakyti tai, ką iš tiesų galvojame.

Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis (be jokių įsipareigojimų). Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624

Spausdinti