Artėja lapkričio 21-oji – Pasaulinė sveikinimosi diena. Šios dienos proga Etninės kultūros globos taryba (EKGT) kviečia prisiminti senuosius lietuvių sveikinimosi papročius, kurie, be jokios abejonės, mažina žmonių susvetimėjimą ir vienišumo jausmą.
Susvetimėjimas ir vienišumas – labai būdingi šių laikų žmogui. Tyrimai rodo vis augantį vienišų žmonių skaičių, dėl vienišumo jausmo vis dažniau kylančius žmonių psichologinius sutrikimus. Tuo pačiu galima pastebėti, kad sveikintis su nepažįstamu žmogumi šiuolaikinėje Lietuvoje, o ypač – mieste, nėra įprasta.
Lietuvių paprotinį elgesį tirianti etnologė Andželika Bylaitė-Žakaitienė teigia, kad Lietuvos kaimuose gyvenantys žmonės iki šiol sveikinasi su kiekvienu sutiktu žmogumi, net jei šis yra atsitiktinis, nepažįstamas praeivis.
Pasveikinti kiekvieną sutiktą žmogų – senas, gilias šaknis Lietuvos kultūroje turintis paprotys, kuriantis draugišką nuotaiką ir šiltus tarpusavio santykius, padedantis užmegzti ir palaikyti ryšį su kitu žmogumi.
Remdamiesi XIX – XX a. Lietuvos papročių tyrimais mokslininkai tvirtina, kad vaikas buvo mokomas sveikintis nuo pat mažumės. To namuose mokė tėvai, vėliau mokytojai – mokykloje. „Anksčiau nepasisveikinti su suaugusiuoju buvo didelis nusikaltimas”, – teigia kai kurie vyresnieji, apgailestaujantys, kad dabartiniai vaikai sveikintis su jais neskuba.
Pasitaikydavo, kad vaikas su tuo pačiu žmogumi pasisveikindavo net keletą kartų per dieną. Beje, ir suaugusieji antrąkart per dieną susitikę bent jau nusišypsodavo vienas kitam.
Etnografiniai tyrimai rodo, kad nesisveikinančių Lietuvos kaimo gyventojai nemėgo. Toks žmogus buvo laikomas piktu, keistu, neišprususiu žmogumi (apibūdindavo jį žodžiais „netašytas“, „surukėlis“, „pasipūtėlis“, „begėdis“).
Jei žmogus nepasisveikindavo, iš tokio būdavo pasišaipoma – „nuėjo kaip šuo muilą prarijęs“, arba mestelėjama kandi užuomina – „Ar nematei kiaulės su zvaneliais?“.
Sveikinimosi dienos proga Etninės kultūros globos taryba kviečia visus prikelti senuosius papročius Lietuvoje – sveikintis ne tik su draugais, bendradarbiais bei pažįstamais, bet ir su kaimynais – nors jie galbūt yra pažįstami tik iš matymo, – taip pat ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, pavyzdžiui, lifte, miško takelyje, kaime, miestelyje…
Palabinkime gatvės šlavėją, tame pačiame name gyvenantį senolį, kaimynų vaiką, nepažįstamą praeivį…
Nuo to visi būsime sveikesni, linksmesni ir laimingesni. Juk sveikinimas turi stebūklingą galią. Ypač mūsiški pasisveikinimai, kuriais linkima labos (geros) dienos bei sveikatos.
Tad, labinkimės, sveikinkimės ir būsime – labai sveiki.
Parengta pagal EKGT pranešimą
Nepagrįsta viltis. Kuo toliau, tuo vis labiau susvetimėjimas didės. Joks čia švietimas nepadės. Šiame parašyme net nepasistengta pamėginti prabilti apie susvetimėjimo priešastis. Matyt, pernelyg sunku. Kalbama lyg tai apie lietuvius, o nuotrauka kokia įdėta? Iš kur? Savų lietuviškų neturime? Pagaliau, redakcijos mobil. telefonas nefotografuoja? Sunku į gatvę, turgų, laiptinę, kiemą išeiti? Globalizmą stumiate su tokiomis nuotraukomis.