V. Velička. Giminės mitas – Genties mitulys

Tikriausiai kiekvienoje giminėje rastume pasakojimą, reikšmingą įvykį, kuris neabejotinai kelia giminės pasididžiavimą, didina kiekvieno giminaičio savivertę. Tai dažnai pasakojimas virstantis mitu, kuriuo tikima be įrodymų. Tas mitas maitina Giminės, Genties gyvybingumo Dvasią.

Seniau žmonės žinojo kaip maitinti ugnį, kad neužgestų. Tam naudojo mitulį. Išdžiovinto alksnio gabalą apkasdavo pelenais, kuris per dieną ir per naktį tarp pelenų minta, maitindamas ugnį.

Mitulys [1] turi ir kitą reikšmę, tai senovinėse vestuvių apeigose vyriausias jaunavedžių pabrolys, jaunosios brolis, po vestuvių likdavęs tris dienas pas jaunąjį palaikyti, pastiprinti savo seserį.

Genties mitulys yra tas pasakojimas maitinantis gyvuosius ir protėvius. Tai vis kartojamas pasakojimas, žodžiai, beveik malda genties ugniai stiprinti.

Romėnų  lotyniški žodžiai genticus, gentīlitās, gentīliter – verčiami – giminystė, giminės, tautybė, vietiniai papročiai, o vėlyvojoje lotynų kalboje – stabmeldžiai, pagonys, pagonių papročiai [2].

Štai taip naujoji religija perėmusi lotynų kalbą pakeitė žodžių prasmę, bet tuo pačiu ir patvirtino, kad  senasis, prigimtinis tikėjimas kyla iš prigimtinės tautos, tautos, kurios dvasia palaikoma ugnimi.

Kai mūsų tautos dvasia vos ruseno, Jonas Beržanskis ir buvo tas mitulys, kuris palaikė jos ugnį, atgimimą, palaikė veikdamas drauge su kitais šviesuoliais, „Lietuvių-Latvių draugijose bei kartu su Vincu Kudirka, ir kitais įkūrė „Varpą”, ir „Ūkininką”, rašė į kitus to meto atgimimo laikraščius, rūpinosi lietuvių kalba, nustatė ir pakeitė mūsų rašomąsias raides, pavyzdžiui: „sz“, „cz”, į ž, č. ir kt.,“ [3] atgaivindamas senovės Lietuvių tikybą stiprino atgimstančią tautos dvasią.

Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio aukuras

Kai tik atsirado galimybė pastatė aukurą savo sode, prie kurio atlikdavo apeigas. Atrodytų, kad Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio aukuras lyg Kauno tarpukario modernizmo mažosios architektūros kūrinys – pakelta, tvirta, trikojė atramą aukurui.

Tačiau pažvelgus giliau, Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio aukuras, tai ugnis ant tvirtybės, pastovumo ir vienio atramų. Tai nuo senų senovės žinoma tvirtybė, – trejybė – trys darnos atramos.

1. Genties – Tautos atrama
2. Papročių, Būdo, Dvasios – Šventybės atrama
3. Žinių, Tvarkos arba Teisės – Darnos atrama

Gedimino-Beržanskio-Klausučio ugnies aukuras paremtas trimis prigimtimis.

Prigimtine Tauta

Prigimtiniu Tikėjimu

Prigimtine Teise

Neabejotinai Gedimino-Beržanskio-Klausučio gyvenimas atkartojo jo aukurą.

Pirmoji Prigimtinė tautos atrama

Stiprinanti protėvių ir gyvųjų dvasią. Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis visą gyvenimą gilinosi į savo giminės gentkartės [5] (genealogijos) kilmę. Matyt tai ir buvo giminės pasakojimas, mitas ir mitulys nuolat palaikantis jo ir jo giminės dvasią. Gentkartės brėžinys gerokai palengvina tą sudėtingą protėvių išdėstymą kartomis, nors ir kokia gera atmintis bebūtų, aprėpti visas žinias apie protėvius tikrai sudėtinga. Dažnai tai viso gyvenimo tikslas, nuolatinis buvimas su giminės protėviais. Tad G. Beržanskis visą gyvenimą rinko Beržanskių gentkartę.

Beržanskis įsteigia Bajorų draugiją [4], parengia jos įstatus, parašo knygą „Lietuvos heraldika“ [5]. Remiantis šia knyga ir LVIA Bažnyčių metrikų knygomis buvo sudarytas genkartės brėžinys – Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio giminės medis. [6] Tai nėra baigtinis brėžinys, tyrimas tęsiamas toliau.

Didžiausią dėmesį reikėtų atkreipti į Bajorų draugijos tikslus:

„a) Atgaivinti senovės Lietuvių dvasią, palaikyti savo tautos, savo tėvynės, savo laimės meilę, branginti, kaip ir senovės Lietuviai, laisvę, ginti Nepriklausomą Lietuvą;

1. b) Saugoti Lietuvių tautos tradicijas, rinkti senovės dokumentus apie Lietuvių tautą, apie jos istoriją, kultūrą, apie jos santykius su kitomis tautomis;
2. c) Stengtis išaiškinti Lietuvių tautos kiltį, jos vadų kiltį, senovės Nepriklausomos Lietuvos pradžią, Žemaičių ir Žemgalių Kunigaikštysčių pradžią ir jų ryšius su Didžiąją Lietuvos Kunigaikštyste ir su Kuršo, Lietgalių, Jotvingių ir Prūsų kraštais;
3. d) Išaiškinti ir išlegitimuoti senovės Lietuvių, Žemaičių ir Žemgalių didvyrių ainius, remiantis oficialiais įvairiais dokumentais;
4. e) Išleisti Lietuvių Heraldiką, senovės Lietuvių didvyrių monografijas ir sudaryti jų ainių genealogijas.“[4]

Tad Draugijos tikslai nukreipti į Lietuvos valstybingumo ištakas turėjo nepaprastai didelę reikšmę dvasiniam tautos atgimimui ir Jonui Gediminui-Beržanskiui-Klausučiui, senovės lietuvių tikėjimo pasekėjui.

Antroji Prigimtinio tikėjimo atrama

Stiprinanti pačio J. Beržanskio asmenybės dvasią. Daugeliui to laikotarpio išsilavinusių žmonių požiūriu, Jonas Beržanskis, mažų mažiausia keista asmenybė, už akių apkalbama, šmeižiama, pajuokiama. Štai ką pasakojo korespondentui pats Jonas Beržanskis:

„Kai kurios tautos dar ir dabar turi tokias apeigas, kaip senovės lietuviai. Pavyzdžiui, čeremisai [mariai, finougrų tauta]. Prieš karą man teko gyventi Uralo srityje, Permės gubernijoje, nes buvau tuo metu mokesčių inspektorium Krasnoufimske.

Kaip pas lietuvius buvo šventi ąžuolynai, taip čeremisai turi šventus beržynus. Prie kiekvieno jų kaimo yra gražūs beržynėliai, kurių niekas nekerta, bet saugo ir tvarko. Keturis syk per metus: tai yra saulės grįžimo ir dienos su naktimi susilyginimo laiku, jie renkasi į tuos beržynus.

Čia jų šventikas papjauna žinduolį kumeliuką ir jo krauju pašlaksto beržyną. Kumeliuko mėsą deda į katilą ir verda. Paskui kiekvienas dalyvis gauna tam tikrą samtelį tos sriubos su mėsa: tai yra lyg savotiška komunija.

Po to šventikas sako pamokslą ir liepia visiems pasimelsti. Jokių rašytų maldų ir poterių jie neturi; kiekvienas prašo aukščiausios dievybės tik to, kas jam reikalinga, būtina, malonu ir ko kuriam stinga. Paskui beržynėly keletą dienų visi puotauja, geria, valgo, šoka, dainuoja ir kitaip linksminasi.

Jokių stabų jie neturi ir negarbina. Nėra jų turėję ir senovės lietuviai. Tos čeremisų šventės vadinasi Pura Juma, reiškia, poilsio ir linksmybės dienos.

 – Visuomenėje man teko girdėti kalbą, kad kunigaikštis turite aukurą, senovės lietuvių dievų statulas ir joms pagerbti daromos tam tikros apeigos? – Tai yra nesąmonė ir piktos valios žmonių išmislas. Aš žinau, kad toki gandai yra paplitę ir žinau, kas juos skleidžia, bet apie tai aš visai nenoriu kalbėti.

Kartą man važiuojant traukiniu, tūla ponia, inteligentė ir dvarininkė, pradėjo manęs klausinėti, ar aš esu girdėjęs apie tūlą stabmeldį, kuris nors aukštos kilmės ir mokytas, bet garbinąs stabus, vaikščiojąs jais apsikabinėjęs, turįs jų prisikaišiojęs kišenėse, užantyje ir kur kitur ir išsitraukęs juos dažnai bučiuojąs.

Tada aš jai parodžiau savo pasą, kad įsitikintų, kad tai aš esu tas pats keistasis stabmeldis ir pasiūliau pasitikrinti, ar aš turiu prisikaišiojęs dievukų.

Antras nuotykis buvo 1928 m. Viena studentų grupė pasikvietė į universitetą poną J., buvusį rusų dūmos atstovą, kad paskaitytų jiems paskaitą. Tas ponas ir pripasakojo studentams, kad yra Lietuvoje toks kunigaikštis Gediminas Klausutis Beržanskis, kuris garbina senovės lietuvių stabus, laiko juos pasistatęs savo kambariuose ir po kiekvieno valgio patepa jiems lūpas sviestu ar taukais.

Na ir ką į tai galima pasakyti. Tik tiek, kad negalima laikyti inteligentu ir rimtu žmogumi tokio asmens, kuris skelbia kitiems tai, ko pats nėra matęs nei girdėjęs.

Keletas studentų, kurie to pono žodžiais nepatikėjo, buvo atvykę pas mane ir aš jiems parodžiau savo kambarius, kad įsitikintų, ar yra stabų mano namuose. Prašau tamstą apsižvalgyti mano namuose, ar matote nors vieną stabą. Nėra jų ir niekada nebuvo. Tai yra šlykštus prasimanymas.“ [7]

Kauno regiono valstybės archyve yra Jono Beržanskio LR paso kortelė, kurioje yra įrašyta, kad J. Beržanskis yra Senovės lietuvių tikybos pasekėjas. Pasas išduotas 1920 m. gegužės mėn. 17 d. [8a, 8b]

Ar kas pasikeitė ir praėjus šimtui metų, nuo to laiko, kai J. Beržanskio  pase buvo įrašyta: Senovės lietuvių tikybos pasekėjas? Ir šiandien Romuva – registruota religinė bendrija, tačiau nepripažįstama valstybės ir Seime kaltinama nebūtais dalykais tik jau ne apkalbų, o politiniu lygmeniu pažeidžiant religines laisves ir teises.

Trečioji prigimtinės teisės arba darnos atramą

Prigimtinė teisė – ideali, tobula netobulos egzistuojančios teisės atžvilgiu, kylanti iš pačios gamtos ir todėl nekintanti. J. Beržanskis turėdamas tiksliųjų ir teisės mokslų išsilavinimą, į pasaulį ir religiją  žvelgė aiškiai ir tikslingai. Puikiai išmanydamas įstatymus, suvokdamas, kad pripažinti senovės lietuvių religiją, pagal to meto įstatymus juridiškai buvo neįmanomą, nes nebuvo priimtas „religijų įstatymas“

Nors kaip rašo Mykolas Riomeris: „Dabar visai neaišku kas bažnyčia, juridiniu atžvilgiu, yra, jos teisės, ką laikyti bažnyčiomis etc. Aną metą dr. Šliupas, Visuomis-Šidlauskas ir kunigaikštis Beržanskis Klausutis buvę parašę bažnyčių įstatymo projektą, bet iš to projekto nieko neišėję.“ [9] To projekto Tarpukario LR Seimas net nesvarstė.

Jonas Beržanskis apie tikėjimo pripažinimą: “Dargi nenoriu, kad apie tai [tikėjimą] net rašytų spaudoje. Aš džiaugiuosi, kad pažinau tiesą ir išsilaisvinau nuo visokių varžtų, varžančių žmogaus dvasią ir protą, ir tuo esu laimingas.

Tiesos niekam nereikia piršti ar girti, nes ji to nereikalinga. Kas nori ir ieško tiesos, kiekvienas gali ją rasti, nes ji yra visur ir visame. Gi tikėjimas yra poezija, ne rašyta eilėmis, bet gyvenimo ir grožio poezija. Todėl nėra reikalo grožėtis svetimųjų sukurta poezija, kada turime ją nuosavą, mūsų prabočių paliktą, šimtą kartų gražesnę už svetimųjų mums primestą ir kiekvieno savaip kraipomą. Poezija neturi žmogaus apsunkinti ir varžyti jo protą, bet turi švelninti gyvenimą, jį skaidrinti ir teikti džiaugsmą bei malonumą.” [7]

Teisinis kelias dėl senovės lietuvių religijos pripažinimo prasidėjo 1905 m. spalio mėn. 30 dieną, (spalio 17 d. pagal Julijaus kalendorių), Nikolajus II paskelbė manifestą apie pilietinių laisvių suteikimą gyventojams, amnestiją, religijos laisvę ir t.t. Jonas Beržanskis jau po trijų dienų išsiuntė pripažinimo prašymą.

„Radęs reikalingu pasinaudoti  manifeste pažymėta sąžinės laisve, aš … 22.X.1905 m. iš Dvinsko išsiunčiau į Petrapilį Ministerių Kabineto Pirmininkui manąjį prašymą pripažinti ir skaityti mane senovės Lietuvių tikėjimo pasekėju, kokiu aš tikrai esu buvęs nuo pat mano mažų dienų“. [10]

Minint šią datą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje nuo 1800 m. sausio 1 d., išskyrus Užnemunę,  galiojo Julijaus kalendorius, o Grigaliaus kalendorius Lietuvoje sugrąžintas 1915 m. lapkričio 15-ąją.

Tad gerbiant J. Beržanskio tiek matematinį išsilavinimą, tiek teisinį išsilavinimą, būtinas tikslumas. Visos datos, nuo to laiko yra rašomos pridėjus 13 dienų ir 1905 m. spalio mėn. 22 diena, pagal dabartinį kalendorių rašoma, ne spalio mėn. 22 d., o 1905 m. lapkričio mėn. 2 diena. Skliaustuose galima rašyti (spalio 22 d. pagal Julijaus kalendorių).

Taigi, šią 1905 m. lapkričio mėn. 2 dieną derėtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo pradžia.

 Bemaž 10 metų vyko atkaklus susirašinėjimas su rusų valdininkais ir tik 14.VI.1915 m. Dvinske Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis gavo atsakymą, jog iš Rusų imperijos valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi. [10]

Taigi, ir šią datą derėtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo ir tęstinumo patvirtinimo pagrindu, ne birželio mėn. 14, o 1915 m. birželio 27 d. pagal dabartinį kalendorių.

Šios abi datos teisiškai susijusi su carinės Rusų imperijos valdžios senovės lietuvių tikėjimo pripažinimu.

Lietuvoje, Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis, buvo pirmasis asmuo, kurio LR Pase, išduotame 1920 m. gegužės 17 dieną, yra įrašas, kad jis yra senovės lietuvių tikėjimo. Šią, 1920 m. gegužės 17 dieną galima būtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo ir tęstinumo patvirtinimo pagrindu. [8a, 8b]

Taigi, tos trys atramos, Prigimtine Tauta, Prigimtinis Tikėjimas, Prigimtinė Teisė ir buvo J. G. Beržanskio-Klausučio gyvenimo, genties ir dvasios mitulys, o pats J. G. Beržanskis-Klausutis – tautos mitulys.

 Autorius yra Trakų Romuvos Vaidila

Literatūra:

[1] LKDŽ: http://www.lkz.lt/

[2] Lotynų-Lietuvių kalbos žodynas: http://www.thesaurus.flf.vu.lt/

[3] „Lietuvis“ 1927 m. rugsėjo mėn. 12 d.

[4] Lietuvių Bajorų Draugijos Įstatai 1928. Kaunas.

[5] Šviesiausias Kunigaikštis Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis 1930. Lietuvių Heraldika, Kaunas.

[6] Vidmantas Velička 2022. Sudarytas genkartės brėžinys – Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio giminės medis.

[7] „Sekmadienis“ 1934 m. gegužės mėn. 6 d.

[8a, 8b] KRVA Fondas 66, Apyrašas 2, Byla 4165. 1920. Jono Gedimino-Klausučio-Beržanskio LR vidaus paso kortelė.

[9] „Lietuvos žinios“ 1931 m. kovo mėn. 3 d.

[10] Jonas Trinkūnas Lietuvių senosios religijos kelias 2009. Vilnius. p 202-206

Spausdinti