Mirė vienas iškiliausių lietuvių tautosakos tyrėjų prof. Leonardas Sauka

Spalio 17 d. eidamas 92-uosius metus mirė vienas iškiliausių lietuvių tautosakos tyriėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius, habilituotas daktaras Leonardas Sauka.

Leonardas Sauka gimė 1931 m. Telšiuose. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Nuo 1957 metų dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (iki 1990 metų Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 1976–90 metais vadovavo šio instituto Tautosakos skyriui.

1990–93 metais buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojas, o 1993–2001 metais – direktorius, nuo 2001 metų Dainyno skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas.

2005–09 metais ėjo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininko pareigas.

1967–69 metais dėstė Vilniaus universitete, 1971, 1979–86 – Šiaulių pedagoginiame institute; profesorius (1986).

1999–2000 metais Miunsterio universitete vadovavo lietuvių tautosakos seminarui.

L. Saukos mokslinių tyrimų sritimis buvo: tautosakos žanrai, istorinė raida, poetika, eilėdara, tautosakos istoriografijos, tekstologijos klausimai.

L. Sauka 2001 m. buvo apdovanotas Nacionaline Jono Basanavičiaus premija, 2005 metais – Lietuvos mokslo premija. 2007 metais jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

Dėl L. Saukos mirties užuojautą pareiškė Lietuvos vadovai bei Lietuvos kūrėjai.

„Netekome Lietuvos mokslo ir kultūros šviesulio, visą gyvenimą paskyrusio nuoseklioms ir įvairialypėms tautosakos studijoms. L. Sauka padėjo tvirtus pamatus lietuvių etnokultūros tyrimų plėtotei ir iškėlė juos į akademines aukštumas“, – rašoma Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo užuojautoje parašė, kad L. Saukos pastangomis lietuvių tautosakos lobynas – dainos, pasakos, mįslės, patarlės ir kita liaudies kūryba – ne tik išsaugotas ateities kartoms, bet ir buvo pakylėtas iki mokslinių tyrinėjimų lygmens.

„Ne kartą jis sakė, kad per senąsias tradicijas mes geriau pažįstame save, kultūrą, istoriją ir pačią žmoniją ir gerokai sunkiau pasiduodame nutautinami. Reiškiu nuoširdžią užuojautą jo šeimai, kolegoms ir etnokultūros mokslo bendruomenei“, – rašo V. Čmilytė-Nielsen.

Akademikės Jūratės Sprindytės straipsnis apie prof. L. Sauką, paskelbtas 1991 m. www.lma.lt internetiniame portale, L. Saukos 90-mečio sukakties proga.

J. Sprindytė. Folkloristo zenitas: Leonardas Sauka

Folkloristų bendruomenės vyriausias maestro, Lietuvos mokslų akademijos narys (nuo 1996), habil. dr. Leonardas Sauka 2021 m. sausio 5 d. pasitinka 90-ąjį gimtadienį. Darbų visuma tokios apimties, kad vardijant susidarytų sausas sąrašas ir užimtų visą įmanomą rašinio plotą. O nevardyti – neįmanoma, tokie jie svarbūs lietuvių folkloristikai. Mokslinę veiklą pradėjęs nuo 1957 metų, Telšiuose gimęs kietas žemaitis L. Sauka ją tęsia iki šiol.

Jo akiratyje – visas tautosakos masyvas, folkloro istoriografija, žanrų išklotinė, tarptau tinis paplitimas ir nuolatinis tautosakos aktualinimas, kad ji neslūgsotų tik kaip paveldo „kapinynas“. L. Saukos darbuose regėti ir teorinės, ir taikomosios veiklos linkmės, bet daugiausia mokslininkas turbūt nusipelnė dainotyros sričiai. Sovietmečiu – aktyvus tau tosakos ekspedicijų dalyvis, paniręs į dar gyvą ir tikrą folkloristikos versmę, kaupęs empirinę patirtį, vėliau rašytiniais darbais ją sistemino ir apibendrino.

Ypač išsiskiria fundamentali monografija „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“ (1978). Tai drauge ir aukščiausią mokslo laipsnį pelnęs darbas. Daina čia traktuojama kaip sintetiškas ir estetiškas etninis kūrinys, kurio tekstas neatsiejamas nuo melodijos (peržiūrėjo šimtus tūkstančių! rašytinių tekstų, perklausė daugybę magnetofoninių įrašų, tyrė 2000 melodijų).

Tokią medžiagos imtį apdoroti leido šiuolaikinei eilėtyrai būdingi matematiniai metodai, kuriuos tikrino ir konkretino, remdamasis trimis svarbiausiomis liaudies dainų grupėmis: darbo, vestuvinėmis ir karinėmis-istorinėmis dainomis.

Kai 1990 m. nuo Lietuvių literatūros ir kalbos instituto atsiskyrė kalbininkai ir įstaiga tapo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, folkloristikai atsivėrė nepalyginamai daugiau perspektyvų. Tai buvo stiprus impulsas veikti, ypač nuo 1993 metų, kai L. Sauka tapo instituto direktoriumi (iki 2001). Vadovas ryžtingai ėmėsi daugybės iniciatyvų, buvo ilgalaikių projektų įkvėpėjas ir vykdytojas.

Dar Mykolo Biržiškos puoselėta idėja išleisti lietuvių liaudies dainų sąvadą – Dainyną – kaip tik L. Saukos pastangomis įgavo mokslinį pagrindą ir pagreitį (nuo 1980 m. pasirodė 24 tomai). Mokslininkas dešimtmečius buvo šio sumanymo spiritus movens, konceptualizavęs dainų tyrimo metodiką, tomų struktūrą, tipų ir variantų atranką. L. Sauka subūrė kolektyvą, vadovavo redaktorių kolegijai, rašė įvadus, pats parengė du „Šeimos dainų“ (1994, 1998) tomus.

Atgimimo pradžioje L. Sauka realizavo sumanymą institute vėl atgaivinti mokslo žurnalą „Tautosakos darbai“, ėjusį dar prieškariu (šiuo metu jau paskelbtas 59 numeris). Žurnalas neseniai pateko į Scopus bazę, jame skelbiami iškiliausių lietuvių ir užsienio tyrėjų straipsniai.

Pasirodė du reikšmingi L. Saukos vadovėliai „Lietuvių tautosaka“ (1989 ir 1998), pranokstantys aukštesniųjų klasių mokinių poreikius, atskleidžiantys folkloro prigimtį, istorinę raidą ir reikšmę šiuolaikinei visuomenei. Svarbu paminėti ir sovietme čiu išleistus rinkinius vaikams (pasakų, dainelių, priežodžių, mįslių, skaičiuočių, lopšinių), kad remdamiesi turiningu žodiniu paveldu mažieji lietuvaičiai galėtų stiprinti savo etninę savastį.

L. Saukos iniciatyva paskelbiama net 15 tomų „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“ (sudarant tokio užmojo seriją talkino bendradarbis Kostas Aleksynas).

Už visus solidžius folkloristikos darbus L. Sauka apdovanotas Jono Basanavičiaus premija (2001), pelnė Lietuvos mokslo premiją (2005). Jo darbus vertina ir jais remiasi tarptautinio lygio folkloristai, etnologai.

Paskutinis stambus veikalas – „Lietuvių tautosakos mokslas XX amžiuje. Tyrėjai ir jų darbai“ (2016) – tai ištisas tautosakai nusipelniusių tyrėjų kompendiumas. Dainyno skyriaus kolegė dr. Bronė Stundžienė liudija: „Mes šią knygą vadiname žinynu (kokios asmenybės iš šio laikotarpio tik prisireikia, viską apie ją dabar randame čia)“. L. Saukos nuomone, reikia rašyti šios knygos tęsinį, apimantį ir XXI a. O paties straipsnių gausa ligi šiol nesuskaičiuota (tikėtina, kad yra apie 300), išsami jo darbų bibliografija dar nesudaryta.

Jam vadovaujant apginta šūsnis doktorantų disertacijų. Būdamas itin dėmesingas jauniems mokslininkams, ne tik perdavė profesines žinias, bet nejučia mokė pareigos,atsakomybės ir giedro požiūrio į gyvenimą.

Per kelis darbo dešimtmečius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esu regėjusi penkis direktorius. L. Sauka buvo itin geranoriškas, tolerantiškas, visiems dėmesingas vadovas. Tam tikra prasme – nedirektyviškas, lyg nematomas kolektyvo dirigentas, vadovavęs, kaip dabar sakoma, „minkštosios galios“ principu, pats rodęs neeilinio darbštumo ir atsidavimo prasmingam darbui pavyzdį. Linkime jam ilgų ir saulėtų metų!

Jūratė Sprindytė