Bus paminėtas lietuvių tautosakos ir mitologijos tyrinėtojo prof. Norberto Vėliaus atminimas (video)

Spalio 11 d. 18 val. Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje (Vilniaus g. 39,)  vyks vakaras „Man buvo Dievo lemta“ skirtas lietuvių tautosakos ir mitologijos tyrinėtojo profesoriaus Norberto Vėliaus (1938-1996) 80 mečio paminėjimui. Dalyvaus: Bronė Stundžienė, aktorė Neringa Varnelytė, Virginijus Jocys, Ramunė Vėliuvienė, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė Raimonda Kauneckienė ir moksleiviai, folkloro ansamblis „Visi“, vadovas Evaldas Vyčinas.

Renginyje  matysime ištraukas iš Algirdo Tarvydos filmo „Norbertas Vėlius. Čia ir Ten.“

2018-ųjų metų sausio 1 d.  Norbertui Vėliui būtų sukakę 80 metų.

N. Vėlius gimė 1938 m. sausio 1 d. Šilalės rajone, apie 3 km. į rytus nuo Laukuvos, kairiajame Viksvės upelio krante esančiame Gulbės kaime. 1947–1954 m. lankė Laukuvos vidurinėje mokykla – dabar pavadintą Jo vardu. Baigęs 11 klasių ir padirbėjęs keliose vietose grįžo į savo mokyklą mokytojauti. Čia Norbertas išdirbo trejus metus. Vyresnes klases mokė anglų kalbos, jaunesnes – piešimo, braižybos ir net matematikos…

1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo pirmo kurso (1957 m.) pradėjo rinkti tautosaką ir užrašė per 30 000 lietuvių tautosakos vienetų. 1962–1989 m. dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu.

1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Tais pačiais metais už mokslinį darbą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, po metų – Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas – Jono Basanavičiaus premija.

Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Vytauto Didžiojo universitete Kaune nuo 1989 m. dirbo Antropologijos, o vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Tais pačiais metais pakviestas į JAV susipažinti su ten esančiais lietuvių tautosakos rinkiniais ir dalyvauti Čikagos VI meno ir mokslo simpoziume, kur skaitė pranešimą „Lietuvių etninė kultūra Vytauto Didžiojo universitete“.

1992 m. N. Vėliui buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Daugelį metų N. Vėlius dėstė tautosakos kursą Šiaulių universitete, vadovavo studentų tautosakos praktikai, dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose.

Jis buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų Lituanistika, Mokslas ir Lietuva, Liaudies kultūra redakcijų kolegijų narys, Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacijos komisijos pirmininkas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba.

N. Vėlius aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – kaimuose kur gyveno lietuviai.

Iš surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas: Zervynos (1964), Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Dubičiai (1989), Gervėčiai (1989), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995), Lydos krašto lietuviai (t. 1–2, 2002) ir kt.

Kiti N. Vėliaus kūriniai: Mitinės lietuvių sakmių būtybės (Vilnius, 1977); Senovės baltų pasaulėžiūra (1983); Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis (Vilnius, 1987); Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 tomai (Vilnius, 1996–2005).

N. Vėlius sudarė ir parengė daug knygų iš tautosakos ir mitologijos: Lietuvių tautosaka (1967); Senelių pasakos (1972); Šiaurės Lietuvos pasakos (1974); Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės (Vilnius, 1979) išversta į rusų kalbą kaip Цветок папоротника: литовские мифологические сказания (1989), į anglų kalbą kaip Lithuanian mythological tales (1998); Čiulba ulba sakalas (1985); Sužeistas vėjas (1987).

N.Vėliaus žmona Ramunė Vėliuvienė prisimena, kad Norbertas pasakojo, jog dar mokydamasis Laukuvos gimnazijoje leido nelegalų laikraštuką. „Už tai kai kurie jo draugai buvo ištremti. Po Vengrijos ir Prahos įvykių jis suprato, kad tiesioginė kova dėl valstybingumo ar dėl tautos išlikimo negalima. Tada suvokė, kad tautosakos rinkimas, etnokultūros skatinimas, liaudies talentų iškėlimas buvo pasipriešinimo forma. Legalesnių kovos būdų nebuvo“, – sakė R.Vėliuvienė.