Švenčioniškis Jonas Vaiškūnas Lietuvos Romuvos vasaros stovykloje „Švenčionija“ (2015 08 10-16) kalba apie šventumo pajautą, raišką ir galią įprasminant mūsų gyvenimą:
„Šventumas tegali būti juntamas. Jei šventumas nejuntamas – šventumo – nėra. Kaip šviesa ežero paviršiuje – gali švytėti net jeigu mūsų nėra. Bet jeigu mes nematome švytinčio ežero paviršiaus – šventumo nėra. Yra tiktai ta realybė iš kurios šventumas gali atsirasti.
Šviesa – prielaida atsirasti šventumui, nes jinai įkvepia, pakelia, pabudina, pažadina, jinai verčia gyventi. Ir šviesos buvimas yra, ko gero, pati seniausia šventumo vaizdinė priemonė arba įvaizdis…
Bet ar be šviesos jausmo būtų šventumas, jei mes nejaustume šviesos nematytume jos?
Šventumas yra dvasinė žmogaus sielos būsena“.
kaip cia tokiai svarbiai temai nera komentaru?