Vydūnas. Lietuvių santykiavimas vienų su kitais

Ištraukos iš knygos: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 54–58.

Noriu su tuo antraščiu aiškinti labai svarbų dalyką. Ir labai būtų geistina, kad į tai atsižvelgtų didi ir maži. Yra lietuvių būdas santykiuoti su viens kitu tikrai širdingai, jeigu žmonės nors kiek yra dori. Gražiausieji mano atminimai apie tikrai širdingą santykiavimą man parodė vien tiktai lietuvius.

Bet tuomet lietuviai gyveno tarsi maži, menki. Kitaip virto tos padėtys lietuvių tautai pasidarius nepriklausomai. Dabar santykiai iš menkumo, iš pasislėpimo nusikėlė į platumą, atvirumą, viešumą. Ir nuostabiu būdu to lietuviams prigimto širdingumo jau lyg nebe taip aiškiai matyti.

Lietuviai dažnai telkiasi į būrius (partijas!), kurių vienas į kitą žiūri kaip į didžiausią priešą. Ir atitinkamai jie ir jų žmonės apsireiškia. Tik klausykimės arba skaitykime, kaip vieni apie kitus kalba! Nesakau, ką jie kalba. Galima kitą kritikuoti, galima jam visa ko prikišt, tatai tiek tereiškia, kiek tai, kaip tai daroma. Į tai reikia kreipti visą dėmesį.

Tuomet aiškėja visa santykiavimo esmė. Ir numanyt, kas mūsų žmones yra užnikęs, kad taip retai tėra matyti ans žmoniškasis kilnusis širdingumas. Nieko gera nebėra matoma tame, kurs kritikuojamas. Kritikuojama, ne jeib aiškėtų, kas visai tautai kenksminga ir kas jai būtų naudingiau, bet kad kas nors kritikuojančiam netinka, kad jis tikisi visa geriau padarysiąs.

Taip kartą kai kas rašė, kad kokio aukšto valdininko veidas nieko nereiškiąs dėl jo nutukimo. Žinoma, kad veidas daug pasako apie žmogaus vidų. Bet šitą keliant į viršų matyti, kad visai be aukšto tikslo ir vien iš pasimėgimo rašoma. Reikėtų tada pažvelgti į paties rašytojo veidą.

Kad pagaliau suprastume, jog visas mūsų darbas irgi kritika turėtų derėti tautos labui, turėtų būti teigiamos rūšies. Kaip čia galima kišti savo nekantą, savo prilinkimą arba priešingumą? Matyt, pačių čia garbės troškimas arba pačių garbės nepaisymas daug reiškia. Kada mūsų žmonės ir viešame [gyvenime], ir politiškuose klausimuose bus tikrai žmoniški?

Žinoma, čia pavyzdį turi duoti kaip tik tie žmonės, kurie galią turi savo rankose. Bet ką reiškia bausmės, kurios uždedamos tūliems kritikams? Be abejo, gali būt, kad ta kritika parodo kritikuojančiojo nelabumą. Bet tik nėra tikslinga keršyti. Valdančiųjų uždavinys yra žmones vesti į darną.

Tiktai harmoningi santykiai yra pastovūs. Ir tik toji tauta yra stipri, kurios vaikai santykiuoja vieni su kitais širdingiausiu būdu. Visos kritikos reikšmė ir jos nauda tame pasirodo, ar ji derina, ar skiria žmones. Ir tasai pasirodo kaip tikras tautos nenaudėlis, kurs kuo daugiau sukelia priešingumo, piktumo, neapykantos.

Negalima iš kiekvieno reikalauti, kad jis ir tąjį pasitiktų su širdingumu, kurs jį yra peikęs, darkęs. Bet kurs į valdančiojo vietą stojasi, turi mesti paprastopjo žmogaus ūpą. Jam vien turi aky stovėti tautos, valstybės gerovė. Žinoma, reikia tą gerovę gerai suprasti, būtent kaip tatai, kas tautą kelia ant aukštesnio žmoniškumo laipsnio. Tam tikslui turi būti visa daroma.

Neturi būti klausiama: „Kurs žmogus nekritikuos manęs ir mano žygių?“ Bet: „Kurs žmogus ves tvirčiau visą tautą artyn tikslo?“ Taip santykiuodami iš lengvo išaugtume lig to laipsnio, kad su širdingumu galėtume kiekvieną tautos sūnų pasitikti. Ir taip tad būtų kuriama ir tvirtinama darna, kuri suglaudžia visą tautą į vienetą ir ją padaro neapveikiamą.

(„Darbymetis“, 1925, nr. 9, p. 31–33.)

Norima plakti kitus. Labai dažnai taip sakoma arba rašoma. Man rodos, kitus plakti yra visai bergždžias, dar kenksmingas darbas. Nėra tokio kvailo daržininko, kuris savo medžius plaktų, jeib geriau augtų ir geresnių vaisių atneštų. Žinoma, šis prilyginimas nėra visiškai tinkamas.

Žinau tai visai gerai. Bet jis aiškiai rodo vieną dalyką, būtent tą: gyvybė nežadinama tokiu būdu; o kad jau ką daryti norime, neškime į tautos gyvenimą daugiau aukštesnės gyvybės. Peikti, kitus plakti gali ir paikučiai vaikai, bet duoti gerą pavyzdį tegali didi žmonės.

(„Jaunimas“, 1913, kovo mėn., p. 17.)

Esant Lietuviuose du dalyku pasidaro žymūs. Jau seniai pastebėta, kad lietuviai mėgsta apie vienas kitą kalbėti su tikru ydingumu. O paskutiniu laiko rodosi, kad šita yda yra dar daugiau įsibingėjusi. Sukeliama kartais apie žmogų paskalų, kurios yra beveik mirtinai nuodingos. Tūliems žmonėms rodosi aukščiausias pasimėgimas, jeigu gali kaip nors pasigiežti arba parodyti kitam savo galybę turint sąryšių su aukštos vietos žmonėmis.

Antrasis dalykas yra pagarbos troškimas. Jis yra kartais jau kone vaikiškas. Per dažnai tenka girdėti pasakymą: „Man pridera ši, o ne ta vieta salėj (prie stalo ar kitur).“ Kurs jaučiasi vertu žmogumi, tam tokie paviršutiniški dalykai nedaug reiškia. Ir nepritinka jie pribrendusiam žmogui.

Mums derėtų vien pasistengti būti tauriems ir teisiems iš pat esmės gelmių, ir visi kiti mus gerbs norom ir nenorom. O tikros vertybės pagrindas tuo dedamas, kad pradedama kito žmogaus vertybę, visus jo gerumus aikštėn kelti. Nesirūpindamas kitų nedorybėmis, nedurdamas į kitus, žmogus pats tvirtėja viskuo, kas gera.

O kitiems pagarbą apreikšdamas ir pats garbingesnis tampa. Žinoma, to nepakanka. Svarbu, kad visa, ką manome ir ką veikiame, pakiltų iš mūsų asmenybės branduolio.

(„Darbymetis“, 1923, nr. 7, p. 62–63.)

Seniau rusai buvo turbūt visame pasaulyje pagarsėję, kad jų valdininkai paperkami. Bet kaip Lietuvoj? Girdėti, kad čia siūlomi ir imami kyšiai. Ir ne vien mažųjų. Nenorėčiau tuo tikėti. Dalykas man būtų per skaudus. Lietuva yra jauna valstybė. Norint, kad ji tvirtėtų, būtina, kad jos tvarka, jos įstatymai jokiu būdu nebūtų silpninami ir laužomi. Visiems jie turėtų lygūs būti. Taipgi turėtų visi valdininkai pasišvęsti savo tarnybai. Neturėtų jiems būti šiame gyvenime nieko svarbesnio už jų tarnybos reikalus.

Nieks neturėtų įstengti patraukti juos nuo jų pareigų, ir neturėtų būti reikalinga juos dar tyčia skatinti jas eiti. Tuomet būtų Lietuvoj gyvenimo valdymas ir tvarkymas neįtartinas. Ir Lietuvos valdžia turėtų savo tvirtumą, kurs ne bet ko galėtų būti griaujamas. Bet antraip visa tvarka būtų labai guri. Kurs įstengia, o nori daugiau kyšių duoti, to ir valia būtų pildoma. Nieko nereikštų prieš tai įstatymai. Ir nebūtų valstybės, bet tik atskirų žmonių ūpų viešpatavimas.

O kadangi žmonės, kurie kyšių duoda, nori savo gero, o ne visuomenės, kas reiškia, kad jie yra nedori, tai aišku, kad taip nedora viršų gauna tautoj. O tuomet ji yra pasmerkta. Todėl ypačiai svarbu valstybės gyvenimo pradžioje rūpintis, kad valdininkai nebūtų paperkami, kad jie būtų dori žmonės ir kad nė vienas nenorėtų jų papirkti.

Galima paperkamuosius ir paperkančiuosius bausti. Apmąstydamas, koks pražūtingas ir baisus jų pasielgimas yra, norėčiau juos, kurie naikina visą tautą, skaudžiausiu būdu nusitverti, norėčiau keiksmą pašaukti iš dangaus, kad tokius nenaudėlius – paperkančiuosius ir paperkamuosius – ištiktų pragaro kančios.

Bet ne mes tokiems dalykams. Joks žmogus nėra pataisomas bausme. Tikrasis būdas mūsų padėčiai gerinti yra kitas. Reikia minimuose žmonėse žadinti norą būti teisingiems.

O tam geriausiai tinka geras pavyzdys, parodymas, koks aukštas dalykas yra valdininko teisingumas ir pareigų ėjimas. Jau dovanų imti yra labai pavojingas dalykas. Gal ir būtų naudinga steigti draugijas visų tų valdininkų, kurie neima nei kyšių, nei dovanų. Tie tad būtų kitiems pavyzdys.

Gal ir draugija tokių žmonių, kurie niekuomet nesiūlo kyšių, daug reikštų. Bet visų geriau būtų tai, kad visi tautos žmonės pasiryžtų kiek įmanydami remti valstybės įstatymus ir niekuomet nešelpti jų laužymo.

(„Darbymetis“, 1921, nr. 2, p. 30–31.)

Parengė (ir žodžius paveikslas, valdžiava pakeitė į šiuolaikinės bendrinės kalbos pavyzdys, valstybė) Dainius Razauskas