„Mūsų pareiga – susigrąžinti pasaulio centrą ir įtvirtinti jį savo Tėvynėje, savo Žemėje, savo istorijoje ir kalboje”, – sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, savo gyvenimą paskyręs etninės kultūros puoselėjimui. Ir tikintis, jog lekiantieji per Briuselį į „Šventąją Žemę” susivoks, jog pati švenčiausia žemė yra čia, Lietuvoje. J.Vaiškūno pavardė buvo įrašyta tarp šešių pretendentų į Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją, kuri kasmet įteikiama lapkričio 23-iąją, Tautos patriarcho gimimo dieną. Ir nors į kitą atrankos dėl laureato vardo etapą jis nebepateko, būti pasiūlytam Nacionalinei premijai gauti yra didelis įvertinimas žmogui.
– Kaip manote, kokią reikšmę su savo tautiškumu turi šiandieninėje visuomenėje, persmelktoje globalizmo ir liberalizmo idėjomis? – „Vakaro žinios” paklausė vieno iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrėjų, internetinio portalo Alkas.lt vyriausiojo redaktoriaus, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva” vaidilos Jono Vaiškūno.
– Dar yra žmonių, kuriems jis turi didelę reikšmę. Bet, žvelgiant į bendrą mūsų politinę padėtį, į kasdienį gyvenimą, J.Basanavičiaus ir kitų mūsų Tautos bei valstybės kūrėjų mintys, man regis, labai neparankios šių dienų siekiams. Kai dabartinė valstybės politika skatina išsitapatinti ir tapti pasaulio piliečiais. Todėl mūsų istorinis siekis, mūsų kova už teisę būti savimi, būti tapačiais savo protėviams, šiandien daug kam atrodo nereikalinga.
Istorinio pasakojimo, kuriame skambėtų J.Basanavičiaus, Antano Smetonos ir kitų jo bendražygių vardai, pasigendu įvairiose srityse, ne tik kultūroje. Tautiškumo trūksta mokykloje, universitete, politikoje, netgi kalbos politikoje. Mūsų kalba, pagrindinis tapatybės ir tautiškumo prieglobstis, neatsakingai ardoma, keičiama. Kyla grėsmė, kad prarasime paskutinį, brangiausią nacionalinės tapatybės ramstį. Jau esame pratinami nevertinti to, kas mus sukūrė ir įgalino, kam mes turime būti dėkingi, jog esame lietuviai. Tad nenuostabu, kad vis dažniau elgiamasi taip, kad daugeliui kyla klausimas: ar vertybė – būti lietuviu, būti valstybe?
– Esate įvertintas už etninės kultūros gylį. Ką pasakytumėte apie mūsų visuomenės gylį – jos savivertę, pilietiškumą, pasirinkimus ir panašiai?
– Pasigendu dėmesio sielos būsenai, savajai tapatybei, pasigendu supratimo, kad turime puoselėti savas lietuviškas šaknis. Viso to pasigendu ir mokykloje, ir politinėse aukštumose, kai kalbėdamas iš tribūnos Lietuvos vadovas sako: „Lietuvos žmonės…” Taip, esame žmonės, ne gyvulių banda, tad bent jau per šventes vienas kitam priminkime, kad esame Tauta.
Žodžiai „tapatybė, Tauta” dabar tapo lyg ir neparankūs, nes jie – rimtas trikdis išsitapatinimui, nutautinimui. Išorinis pasaulis traukia mūsų dėmesį, reklamuojasi, šaukia: bėkite iš čia, ten įdomiau! Ir mūsų dėmesys skuodžia, bėga, šuoliuoja: nebekuriame kūrinių, galinčių jį sustabdyti – susikaupti, vaizdinių, patraukiančių ne blizgančiais paviršiais, o iš sielos gelmių atsklindančia aido banga. Ar mes galime, pavyzdžiui, lietuviškame kine prasiskinti kelią per paviršutiniškumo džiungles, pajausti vidines savo sielos gelmes? Tokiai kūrybai nėra pinigų?
Dabar pilna pamokslautojų, teigiančių, kad Šventoji Žemė yra ne Lietuvoje, o toli, svetur. Tai yra ne mūsų, o mums primestas mitas, bet mes, juo patikėję, važiuojame svetur, paskui grįžę giriamės, kad buvome „Šventojoje Žemėje” ir visus nukreipiame ten lėkti. Tada mūsų protėvių žemė, kurioje glūdi mūsų šaknys ir kuri dėl to yra pati švenčiausia, nesulaukia mūsų dėmesio. Tada klausiame: kur dingo lietuviai, kiek jų liko? Kažkada artėjome prie keturių milijonų, o netrukus priartėsime… prie vieno.
Ką daryti? Savo ir mūsų vaikų smegenis programuoti savo tautos tapatybės programa. Kompiuterių pasaulyje tai vadina programine įranga, tai yra programa, kuri leidžia prietaisui veikti. Mūsų gyvenime tokia programa yra švietimas, kultūra. Kūno įranga mes nesiskiriame nuo Afrikos gyventojo ar nuo indėno, nuo kokios Sibiro tautelės ar nuo europiečio, sėdinčio Briuselyje – smegenys visų mūsų tokios pačios, bet ką į jas įdiegiame, tai jau priklauso nuo mūsų kultūros, švietimo.
Mūsų pareiga – pasaulio centrą susigrąžinti ir įtvirtinti savo Tėvynėje, savo Žemėje, savo istorijoje ir kalboje.
– Šiandien visuomenėje turime „teisingus” ir „neteisingus” žmones, kurių „prabą” sau leidžia nustatyti LRT ir kiti sisteminės žiniasklaidos atstovai, priskyrę sau tiesos monopolį? Ką manote apie tai?
– Visada taip buvo. Tik patikslinkime, kas tie „teisingi” ir „neteisingi” žmonės. Liaudis, Tauta, arba kaip dabar įprasta, – visuomenė, visada buvo „neteisinga”, nes joje apstu įvairiausių prieštaringų nuomonių. „Teisingieji” yra valdantysis elitas su jam patarnaujančiu personalu. Jie sau susikuria tokias sąlygas, kokių nori, ir daro, ką nori.
Ką mes šiandien stebime? Kad valstybė, valdantieji bėga nuo savo žmonių, nuo savo Tautos. Bėga link Briuselio pinigų švyturio – į savo „šventąją žemę”. Ir bet koks paprasto žmogaus noras pasinaudoti Lietuvos įstatymų įtvirtinta galimybe išsakyti savo nuomonę, paveikti valdžios sprendimus per valstybinį radiją, televiziją, mitinge ar net referendume sulaukia įnirtingo valdančiųjų puolimo.
Pavyzdžiui, senovės baltų religinei bendrijai „Romuva” nusprendus pasinaudoti įstatymu, jog po 25 metų registruoto gyvavimo „Romuva”, kaip religinė bendrija, turi teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, tuoj pat Seimo nariai skuba šią teisę užginčyti – bando keisti įstatymus, kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų pailgintas tokiam pripažinimui būtinas laikas nuo 25-erių iki 75 ar net 100 metų! Kol visuomenė, Tauta nesinaudoja savo teisėmis, kurios, beje, įrašytos į Konstituciją, į šalies įstatymus, tol viskas gerai, bet kai tik panūstama ta teise naudotis, tuoj pat pasigirsta staigus ir aštrus valdžios atsakas, jog įstatymai ir net Konstitucija yra blogi, pasenę ir juos reikia greitai keisti – daryti viską, kad Tauta nepasinaudotų savo teisėmis. Štai kur esmė.
Bandome kovoti už savo teises. Tačiau baisiausia, kad mūsų visuomenėje veikliųjų tautos atstovų visuomeninis politinis aktyvumas gniaužiamas ir marginalizuojamas. Pilietiški žmonės, kurie garsiai išsako savo nuomonę, kurie pasireiškia visuomeninėje veikloje, tampa nepriimtini – jie skelbiami trukdžiais, juolab neparodomi kaip sektinas pavyzdys. Tuomet jaunoji karta mano, kad pritarti tokiems negalima, su tokiais kartu veikti – gėda. Verta būti tokiais, kaip tie, kurie spindi reklamoje, visą laiką šypsosi iš žurnalų, šaiposi iš lietuvybės ir kviečia keliauti į „šventąją žemę”, kuri yra ne Lietuvoje. Dėl to skaudu.
– Už tradicines vertybes pasisakantis Lietuvos šeimų sąjūdis, kiti aktyvūs žmonių sambūriai šiandien yra pašiepiami, nes jų priešaky esą nėra asmenybių. Ar turite atsakymą, kodėl rašytojai, menininkai, lyginant su Sąjūdžio laikais, šiandien lieka visuomeninio gyvenimo nuošaly?
– Sudėtingas klausimas. Nėra taip, kad šviesuomenė nestotų visuomeninių sambūrių priešakyje – stoja ir mes žinome stojančiųjų pavardes. Tačiau lyginant su Sąjūdžiu, sutinku, ne tokiu lygmeniu, ne tokiu mastu kaip anuomet. Ir tam yra, ko gero, ne viena priežastis. Viena jų, gana skaudi, kad šviesuomenės žmonės, ilgai stovėję pirmose tautinės Lietuvos gretose, vienas paskui kitą miršta. Jaunesnioji veikliųjų sąjūdininkų karta per 30 nepriklausomybės metų atidavė daug jėgų, bet buvo nuolat įvairiais būdais stumiama į valstybės politinio ir visuomeninio gyvenimo paraštes ir yra pavargusi, nusivylusi, nieko nesitiki, tarsi peržengusi lūžio ribą. O dauguma jauniausios 30-mečių kartos atstovų, užaugusių nepriklausomoje Lietuvoje, nepatyrusių Sąjūdžio, smarkiai įmurkdyti į Lietuvą užvaldžiusių globalių politinių perėjūnų palaikomą ideologinį liūną. Ir jei jų iš ten neištrauksime – Lietuva tame liūne prasmegs.
Privalome pažadinti 30-mečius, išblaivinti juos, paaiškinti, kad už laisvę reikia kovoti nuolat. Keičiasi laikmečiai, keičiasi kovų būdai, bet be nuolatinių kantrių pastangų laisvė prarandama. Nes laisvi ir atviri plačiajam pasauliui šiandien daugelis mūsų skrendame kuo toliau nuo savo šaknų. Kalbėti lietuviškai, tapatintis su kaimu, su maža valstybe – „provincija”, pagal globalistinį švyturį žygiuojantiems į „šviesią ateitį” jau tampa atsilikimo požymiu…
Jokia kariuomenė Lietuvos neapgins ir neišvaduos, jei joje nebeliks tokių „atsilikėlių”. Tokių, kuriems rūpi savo tautos žemė, savo medžiai, savo kaimai ir miestai, sava istorija ir tautinė kultūra. Atėjo laikas vėl tai prisiminti, išeiti ir stoti žmonių, visuomenės, Tautos pusėn.
∙ Vytautas Rubavičius. Vilniaus universitetas – valstybingumo naikintojų gretose
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-rubavicius.-vilniaus-universitetas-valstybingumo-naikintoju-gretos
∙ Algis Avižienis: Išliksime ar išnyksime?
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/algis-avizienis-isliksime-ar-isnyksime#komentarai
∙ Vengrijos Šeimos reikalų ministrė: nedaugelis turi drąsos ginti tiesą ir laisvę
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vengrijos-seimos-reikalu-ministre-nedaugelis-turi-drasos-ginti-tiesa-ir-lai
∙ A. Stončaitis: Valstybė – brandi. Gal valdantieji dar nesubrendę? Mini intverviu
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/a_stoncaitis_valstybe__brandi_gal_valdantieji_dar_nesubrende/
(- Ar Teisės ir teisėtvarkos komitetui nekliūva tai, jog pats Seimas pažeidinėja Konstituciją nepriimdamas reikiamų įstatymų?)
∙ Jonas Ivoška. KEISTA DISKUSIJA DĖL LYČIŲ – MINČIŲ ĮVAIROVĖ AR NUŽMOGĖJIMAS?
– pozicija.org/jonas-ivoska-keista-diskusija-del-lyciu-minciu-ivairove-ar-nuzmogejimas/
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.
Sigitas Geda
Visi šeši, įskaitant J. Vaiškūną, į J. Basanavičiaus premijos nominavimą atrinkti žmones yra puikūs, likę trys baigiamajame etape taip pat. Gera žinoti aplamai, kad tokių žmonių Lietuvoje turim pakankamai.
Manyčiau, kad brandžiam Tėviškės Alkui atėjo laikas įvesti savo, Tėviškės Alko metinę nominaciją už tautiškumo ir bendrumo su tauta ugdymo pastangas visuomenėje. Pinigų nominavimui mes, piliečiai, užsienio lietuviai ir ne tik jie, susidėtume.
Vieni tempia į globalistų liūną, kiti – į prapultį lenkybėje…
LRT forumas. Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas: ar prezidento pokalbis su Rasa Račiene padės sutelkti visuomenę?
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000183189/lrt-forumas-lyciai-neutralios-partnerystes-istatymas-ar-prezidento-pokalbis-su-rasa-raciene-pades-sutelkti-visuomene
Keista, kad žmonės prieštarauja savo pačių teiginiams, kai aiškina, kam jiems reikia šeimos statuso.
O kas ta Rasa Račienė?
O siūlyčiau gerai įsižiūrėti.
Tai, ar čia ne to “garsaus berniuko” mama?
Kuris klausimus užduodavo? Tas pats?
Sektinas pavyzdys. Ir pasiūlymas Lietuvos Mamoms auginančioms vaikus. Jei jums atrodo, kad su vaiku kažkas ne taip ; neįgalus, užgauliojamas, skriaudžiamas ir t.t. , ir panašiai. Einate prie prezidentūros ir vaikštote po langais su (nuo pakavimo dėžės atplėštu gabalu ) užrašu. Būtinai didžiosiomis raidėmis. LGBT. Nesuklyskite. Netinka trumpinys. tskp, kgb, nkvd, vlkjs, LŠS, LVŽS ir panašiai. Tas pirmų raidžių rinkinys yra raktas į prezidentūrą. Būsite priimtos su didžiausia pagarba, visi “kontoros” darbuotojai jums paslaugiai atidarys duris , palydės, pavaišins kvapnia kava iš Prezidento virtuvėlės. Prašykite Prezidento ko norite. Bus pažadėta. Pastaba. “Plakatą” su baimę varančiomis raidėmis LGBT, visą laiką laikykite aukštai pakėlę.
Nežinau, ar yra dar pakantesnė ir, deja, nuolankesnė pasaulyje tauta, kaip lietuvių, šiais laikais.
+++++!!!!!!!!!
Pati masiškiausia iš pasaulio partijų… Kaip ir anais laikais – net jei tu dūšioje ir toli gražu ne komunistas, stok į partiją dėl karjeros, nes ir su dviem aukštaisiais liksi ant žemiausios pakopos. Vis dėl to komunizmas nebuvo tokia patraukli idėja, kaip ši naujoji…
Dobilas SINKEVIČIUS: Aš irgi už partnerystės įstatymą!
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/dobilas_sinkevicius_as_irgi_uz_partnerystes_istatyma/
– respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_1_50856645.jpg
,,Su jauduliu vakar stebėjau „LRT forumą” per TV”
Arvydas JUOZAITIS: NEI GĖDOS, NEI SARMATOS
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/arvydas_juozaitis_nei_gedos_nei_sarmatos/
Todėl:
Kaune vyks netradicinė susitelkimo akcija
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/kaune_vyks_netradicine_pasipriesinimo_akcija/
Tam, kuris klausimus uždavinėjo: nėra jokių tradicinių vertybių. Arba yra vertybė, arba ne. Kos čia dar vertybių rūšiavimas susigalvotas?