„Aktualioji istorija“: Vytautas Didysis kaip politikas ir žmogus

Jeigu žemaičiai palaikė Vytautą, buvo nuo jo valios priklausomi, o Vytautas vadinosi Trakų kunigaikščiu, vadinasi žemaičių vardu kunigaikščio pagal savo padėtį jie negalėjo turėti. Tokiu atveju išeitų, kad tuo metu žemaičių gyvenimo vieta tegalėjo būti palei Trakus, o ne tose vietose, kurios Žemaitija vadinamos tapo vėliau, kurios dabar šiuo vardu yra vadinamos. Tokia yra istorinė teisinė logika.
Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai tada griūva visas Lietuvos istorijos pasakojimas.
O tokiam tikrumui įrodymų būtų. Antai, Ypatjevo metraštyje galima įžvelgti pavadinimų ‘žemoita ir nemcy’ – liet. “vokiečiai” painiojimo. Kalbotyroje yra pripažintas žodžių pradinių garsų ‘ž/š ir n’ kaiteliojimo dėsningumas. Todėl yra galima ‘žemoita = nemcy = vokiečiai’. Tarp Vilniaus ir Trakų yra upė vardu Vokė. Šios upės apylinkėse gyvenanti gentis galėjo būti lietuviškai vadinta ‘vokiečiais’. Šiuo faktu galėjo būti grįstos ir Vokiečių ordino pretenzijos į prie Vokės gyvenusius lietuvius žemaičius, slavų kalba tapatintus su ‘nemcais’, dėl to juos Vokiečių ordinas galėjo “suprasti” kaip savus, priklausančius jiems, o ne lietuviams.

Kas dėl peripetijų tarp Jogailos ir Vytauto pradiniu laikotarpiu (iki 1392 metų), tai jos rodytų, kad Jogaila, kaip ir Krėvos sutarties sudarymo metu, nebuvo savarankiškas, matyt, tai iš prigimties, o tegalėjo būti motinos Julijonos tvarkomas, siekiant pradinių tikslų, prisijungti prie Lenkijos ir Žemaitiją, kad Vytautui neliktų karinės jėgos – materialių išteklių, valdant Žemaitiją ir jį kaip jos valdovą galėjus remti Vokiečių ordinui ar Mozūrams, veikti prieš Lenkijos karalystę, siekiant susigrąžinti Jogailos vedybomis prisišlietą didžiąją Lietuvos karalystės žemių dalį, jos administruojamą provincijos – kunigaikštystės statusu.