Kovo 16 dieną Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka” buvo pristatyta asmeninė tapytojos Mykolės Ganusauskaitės paroda „Sija raiste”, kuruojama žinomos Lietuvos kuratorės ir dailėtyrininkės profesorės Ramintos Jurėnaitės. Parodoje eksponuojamas peizažo žanro kūrinių rinkinys.
„Mykolės peizažuose nėra nieko grėsmingo, pavojingo ir paslaptingo. Ji negrasina ekologinėmis katastrofomis, o tiesiog reflektuoja peizažą, kaip lūžį tarp nostalgijos ir vartojimo“ – rašo parodos anotacijoje profesorė Raminta Jurėnaitė.
Mykolė Ganusauskaitė studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts), kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2015–2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje.
Surengė virš 20 asmeninių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo dešimtyse grupinių projektų Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Varžytuvių „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoja (2013). Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Apie naująją parodą, kūrybą, pandemiją, gyvenimo posūkius ir įkvėpimus pokalbis su tapytoja Mykole Ganusauskaite.
– Su pavasariu pristatote asmeninę parodą Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka”, po truputį kultūrai pradedant sugrįžti į miesto pulsą, kaip jaučiatės?
– Paroda „Sija raiste”, kurią veda profesorė Raminta Jurėnaitė, bus gal kokia dvidešimta mano asmeninė paroda, bet pirmoji rengta su vedėja. Parodai ruoštasi iš labai anksti, mat ji turėjo vykti lapkričio mėnesį, bet dėl paskelbto karantino nusikėlė į šį kovą.
Keistas metas buvo, vis lauki, tuoj tuoj, jau bus, ir vis nėra, vis nusikelia. Nieko negali numatyti ar kur išvykti svetur, nes bet kada gali tekti kabinti parodą. Kai taip ilgai laukta ir ruoštasi, didelį malonumą jaučiu pagaliau matydama rezultatą, kuris džiugina.
– Apie ką paroda „Sija raiste”?
– Paroda „Sija raiste” yra apie Lietuvos peizažą, apie ritmus, konstrukcijas, erdves, atmosferas, žmogaus buvimą, gamtos sukultūrinimą, urbanizaciją.
Sija – tai sienų, atramų jungiamasis elementas. Konstrukcijos dalis. Pavadinime ji atspindi žmogaus įtaką peizažui, jo paliktą pėdsaką. Tuo pačiu tai atspindi mano kūrybos braižą. Peizažą aš konstruoju tarsi uždarą erdvę. Mūsų žvilgsnis perbėga erdvę ir mums duoda reljefo ir atstumo vaizdinį. Nuo čia mes sukonstruojame erdvę: su viršumi ir apačia, dešine ir kaire, priešais ir užnugaryje, arti ir toli.
Erdvė, yra tai kas sustabdo žvilgsnį. Tai padaro viską, ką reikia, jog geležinkelio bėgiai susitiktų gerokai prieš begalybę. Rašytojo Džordžo Perečo (Georges Perec) knygoje „Especes d’espaces/ Erdvių rūšys” perskaityta citata pirmaisiais metais Paryžiuje mane užbūrė savo grožiu ir davė startą mano kūrybiniams ieškojimams, kurie ir po šiai dienai nesiliauja.
Pačias formas geometrizuoju, suabstraktinu. Polinkis tam atsirado besimokant akademinio piešimo M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Man labai patiko piešinio pradžia – bendrų tūrių ir formų pagavimas. Tad mano vaizduojami medžių masyvai primena kalnus, pastatus, uolas.
Medžių kamienai – sijas, vamzdžius. Man patinka ne iki galo viską pasakyti, palikti vietos žiūrovo vaizduotei. Man tai kalba apie keistą jausmą, apimantį vaikščiojant po gamtą. Nebėra neįžengiamų girių, neišbrendamų laukų, nepaliestos gamtos. Peizažai tušti, kaip ir mano paveikslai, nes patį žmogų retai besutiksi, visi subėgę gyventi į miestus, žemės ūkyje, vienos mašinos ir iki horizonto besidriekiančios monokultūros.
Raistas – tai pelkėta vietovė, gamtos nepaliestas lopinėlis. Lietuva ankščiau buvo pelkių ir miškų kraštas, vis pagalvoju, kažin kaip viskas atrodė iki melioracijos, žemės pritaikymo žemės ūkiui, kai kaimai dar nebuvo sukilnoti.
Parodos pavadinime užkoduotas tam tikras konfliktas, juntamas ir mano darbuose – gamtos ir žmogaus, laisvos, bujojančios gamtos ir konstrukcijų, atsitiktinių nuvarvėjimų, laisvų potėpių ir tiesių, griežtų linijų.
Tyrinėju dirbtinai ir natūraliai sukurtą peizažą. Kažkur fone matosi iškirsti medžiai, bet tai jau tampa naujo peizažo veido dalimi, kurį analizuoju kaip erdvę, o ne patį veiksmą, ar socialinę problemą.
– Koks jausmas atidaryti parodą be žiūrovų, be atidarymo šurmulio nuotaikos?
– Pandemijos metu tiek daug keistų dalykų mus ištiko, kad net paroda be atidarymo nebesukelia baimės. Ieškau kitų būdų atgauti tai, kas buvo atimta. Ši padėtis manyje paskatino užsidegimą, kūrybiškumą ir naujus atradimus. Pergyvenau, kad išvis parodos neatidarys, į kurią tiek darbo įdėta.
Kai rengi parodą su atidarymu, koncentruojiesi į vieną dieną. Tai dienai viskas turi būti suruošta: sukviesti žmonės, spaudos atstovai, gerai išreklamuota ir ištransliuota žinia. Po atidarymo ilsiesi. Kai nėra atidarymo, visas parodos metas tampa vienodai svarbus.
Kiekvieną dieną sugalvoju, ką dar norėčiau ir galėčiau padaryti, ko dar nespėjau, tai nuolatinis besitęsiantis veiksmas. Toks susitelkimas mane iš ties džiugina. Tikiu, kad šis jausmas ir jėga lydės mane ir sekančiose parodose.
– Jūsų darbai pulsuoja jaukiu lietuviškumu ir rafinuotu Paryžiumi, kas šiose kultūrose Jus žavi?
– Aštuonis metus gyvenau Paryžiuje, mokiausi „Beaux-art de Paris” meno akademijoje, kur įgijau magistro diplomą, vėliau dvejus metus kūriau Kopenhagoje. Gyvendama svetur nuolatos ilgėjausi Lietuvos. Gera man čia, ir žmonės čia tokie savi ir artimi, net ir bėdos čia savos.
Mūsų gamta subtili, lyriška ir nostalgiška, kupina nuostabių ežerų. Lietuvis gamtos žmogus. Praeities papročiai išlikę iki šių dienų. Išreikštas juntamas moteriškumas ir vyriškumas. Patinka Lietuvoje, kad yra daug laisvės, mažai ribojimų, žmogus pats už save atsakingas.
Prancūzijoje daug ribojimų ir taisyklių, draudimais bandoma apsaugoti žmogų. Tik neramu, kad tai laikina, ir tie ribojimai atsivys ir mus.
– Kokie Jums buvo pandeminiai metai?
– Pandeminiai metai man buvo sudėtingas laikotarpis. Sunkiai susitaikiau su kai kuriais taikomais ribojimais, nemačiau jų loginio pagrindo ir lig šiol nematau. Kai kurie valdžios priimti sprendimai yra reikalingi, o kiti prasilenkia su tikru gyvenimu, o jų žala yra milžiniška. Į tai patenka galerijų ir muziejų uždarymas, mažų krautuvėlių uždarymas ir t.t.
Lietuvoje mes turime problemą su galerijų lankymu. Jos visada tuščios, tik vienas kitas lankytojas, kurį sutiksi salėje. Pavojus čia užsikrėsti yra mažas. Su kolegomis juokaujame, kad matyt tie, kas tokius sprendimus priima, niekad nėra kėlę kojos į galeriją arba tik MO muziejuje ar „Art Vilnius” yra tebuvę.
Viduje esu kovotoja. Kartais tai yra gerai, o kartais beprasmiška. Ramiau ir lengviau gyvena tie žmonės, kurie nesipriešina, daro kaip pasakė, neeikvodami tuščiai jėgų ir jausmų.
Nepadėjo ir asmeninio gyvenimo netikėti posūkiai, kurie atnešė skaudžių pojūčių ir tik sustiprino visos šitos pandemijos sukeltus jausmus. Bet kai kažkas miršta atsiranda laisva vieta kitiems gražiems dalykams gyvenime, gamta taip surėdyta. Visada pagalvoju, kad esu kur esu šią akimirką, kuria išties labai džiaugiuosi, dėka visų savo patirčių.
Sunkus metas buvo ir mano šeimai. Tėvai verslininkai, turi nuostabius „INTERIOS” keramikos salonus Vilniaus senamiesčio širdyje ir Paryžiuje ant Monmartro kalvos. Pandemija visiškai sustabdė jų veiklą, kaip ir daugelio kitų. Tad kiek galėjau, tiek juos palaikiau ir padėjau.
Apart visų šitų sunkumų, buvo ir daug gražių dalykų. Daug keliavau po gamtą, pririnkau nuostabios medžiagos kūrybai, perkėliau savo tapybos studiją iš namų į naują erdvę, kur galiu dirbti su aliejiniais dažais. Kūriau naujus darbus ir ruošiausi asmeninei parodai.
Skyriau savęs pažinimui ir suvokimui. Daug dirbau su savimi iš psichologinės pusės. Tai nelengvas procesas, bet jį pereiti linkėčiau kiekvienam, pasaulis būtų daug harmoningesnis.
– Ar karantinas padarė poveikį Jūsų kūrybai?
– Kadangi atkrito daug blaškančių veiklų, šis laikas leido labiau susitelkti ties kūryba. Nauja tapybos studija ir ruošimasis parodai skatino kurti. Namuose man buvo sunku susikaupti, nuo pat mažens esu ta, kurią kojos neša iš namų pačios. Naujoje tapybos studijoje galėjau tapyti aliejiniais dažais.
Namai tam netinkama vieta, jie skleidžia per stiprų kvapą ir yra kenksmingi. Kurį laiką tapau akrilu, po to pereinu prie aliejaus ir atvirkščiai, tam, kad neįprasčiau, ir visad išlikčiau beieškanti bei atrandanti.
Na, o dėl pačio karantino, menininkai net juokauja, kad jų gyvenimas nepakito, – kaip tapei vienas sau studijoje, taip ir toliau tapai karantino metu, su savimi vis pasišnekučiuodamas, savo paveikslą medituodamas. Vienatvė lydi menininko kelią. Kadangi menuose esu nuo pat mažens, man tai įprasta.
Užtat laisvalaikiu labai daug bendrauju su žmonėmis. Šoku, groju ir dainuoju folkloro ansamblyje „Poringės”, jodinėju žirgais, žygiuoju su žygeiviais po miškus ir dar visokiausios veiklos prisigalvoju, kurias supa bendravimas su žmonėmis. Karantino metu sunkiausia buvo susitaikyti, kad nebėra šokių ir repeticijų. Man tai teikia daug džiaugsmo ir gyvybinių jėgų.
Dar vienas gražus atradimas buvo tai, kad pajutau kaip gražiai valstybė globoja menininkus. Pandemijos metu nesitikėjau, kad bus kokia parama skirta menininkams, tad maloniai nustebau. Tai suteikė noro dar labiau atsiduoti kūrybai.
