Kovo 13 d. sukanka 620 metų nuo 1401-ųjų metų pirmojo Vytauto remiamo žemaičių sukilimo prieš Vokiečių ordino įsigalėjimą Žemaitijoje.
Iš Jogailos ir Vytauto dėl vidaus kovų Lietuvoje ne kartą gavęs Žemaitiją (paskutinį kartą 1398 Salyno sutartimi) Vokiečių ordinas 1400 ima joje įsitvirtinti.
Tačiau 1401 kovo 13 d. sukilę žemaičiai atkerta kryžiuočius nuo jų pagrindinių jėgų, sudegina naujas Dubysos ir Friedeburgo pilis, jų įgulas ir tarnus paima į nelaisvę. Ypač atkakliai prieš Vokiečių ordino valdžios, baudžiavos ir krikščionybės įvedimą kovojo laisvieji valstiečiai, krašte sudarę gyventojų daugumą. Išvijusi vokiečius, Žemaitija vėl susijungė su likusia Lietuvos dalimi.
Kai 1404 Racionžo sutartimi Žemaitija vėl perduodama Ordinui, riteriai vėl stengėsi įsitvirtinti joje; popiežiaus paragintas juos remia Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Žemaičiai trukdo statyti pilis, neklauso Vokiečių ordino valdžios įsakymų, bėga į laisvąją Lietuvos dalį, todėl Ordinas uždaro sieną ir uždraudžia prekybą tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos.
Žemaičių kova prieš Vokiečių ordino jungą virsta1409 sukilimu. 1409 gegužę sudeginama Ordino Skirsnemunės pilis ir išžudomi riteriai. Kita sukilėlių dalis puola Klaipėdą ir, nors pilies užimti neįstengia, padaro daug nuostolių vokiečių kolonijai. Į pagalbą žemaičiams Vytauto nurodymu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvyksta bajoro Rumbaudo Valimantaičio vadovaujamas raitelių dalinys. Sukilėliai išveja kryžiuočius iš svarbiausių pilių.
Išsivadavusi iš Vokiečių ordino valdžios Žemaitija 1409 susijungė su likusia Lietuvos dalimi ir pripažino Vytauto valdžią. Vokiečių ordinui liko pajūrio sritis su Klaipėda. Vokiečių ir Livonijos ordinų teritorijos nesusijungė. Vytauto parama žemaičiams buvo viena 1410 Žalgirio mūšio priežasčių.
Vytautas ir žemaičiai – kaip vertinti Žemaitijos užrašymus kryžiuočiams?
Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie lemiamą kovos dėl Žemaitijos išlikimo Lietuvos valstybės sudėtyje laikotarpį – Žemaitiją Vytauto laikais.
Paradoksas: Jogailai pamėginus užrašyti Žemaitiją kryžiuočiams, žemaičiai pasipiktino, nepakluso jam ir parėmė Vytautą, kuris pabėgo pas kryžiuočius ir ieškojo jų paramos, galiausiai pats užrašė Žemaitiją Vokiečių ordinui. Kuo Jogailos užrašymas skyrėsi nuo Vytauto užrašymo? Kodėl Vytautas užrašinėjo Žemaitiją ir kodėl žemaičiai vis tiek jį rėmė? Ar į Vytauto užrašymus buvo žiūrima rimtai? Kaip subrendo Žemaitijos atsiėmimo planas? Ką apie save pasakė žemaičiai 1416 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime? Kokie kovų su kryžiuočiais epochoje susiformavę žemaičių bendrijos bruožai padėjo atgimti lietuvių tautai?
Šie ir kiti klausimai aptariami laidoje, kuria veda istorikas Tomas Baranauskas:
Parengta pagal vle.lt ir Alkas.lt medžiagas
Istorine prasme yra įdomus bajoro Rumbaudo Valimantaičio vardas. Akivaizdu, kad Valimantaitis čia žymi pavadinimą dinastijos, iš kurios Rumbaudas yra kilęs. Na, kaip, pvz., Jogailaitis reiškia dinastinį Jogailos palikuonį. Dinastine prasme ir kalbiškai Valimantaitis gali būti siejamas su žemaičių reikalais Mindaugo laikais susijusiu kilminguoju asmeniu Almintu, o šis sietinas su Alytuje esančiu Miniškių (iš buv. Alminiškių) pavadinimo piliakalniu. Rumbaudo vardo susisiejimą su Alytaus apylinkėmis liudija Rumbonių piliakalnis, esantis netoli Punios kitoje Nemuno pusėje. Ryšį tarp Alminto ir Rumbaudo patvirtintų ir tai, kad jie abu dalyvauja žemaičių reikaluose. Tad ar galėjo būti raitelių dalinys siųstas iš Alytaus padėti sukilusiems žemaičiams užpuolus Mėmelį. Vargu, veikiau tai galėjo būti kažkuri iš prie Nemuno esančių – Radžiūnų, Nemunaičio ar net Liškiavos pilis. Juolab, kad ir kovos tuo metu vyko dėl dabar Užnemune vadinamų žemių užvaldymo. Kryžiuočių ir Mozūrų keliai dėl Vilniaus, Lietuvos užvaldymo ėjo būtent Alytaus – Merkinės ruože. Po Žalgirio pergalės būtent Užnemunė atiteko Lietuvai galutinai, o Klaipėdą Jogaila paliko Vokiečių ordino valdžiai. Tų laikų žemaičiai skirtingo nuo lietuvių etniškumo neturėjo. Dabartinis žemaičių tarmišumas yra radęsis dėl kuršių, žiemgalių, nalšių, kitų baltų substrato ar atsikėlimo.
versija įdomi, bet, deja, neatitinka istorijos faktų (ne tai, kad būčiau iš anksčiau juos žinojęs, bet tiesiog vikipediją atsiverčiau). Val(i)mantas-Stanislovas yra istorinis asmuo, bet ne Mindaugo, o Vytauto ir Jogailos laikų, žuvo Vorskloje. Yra žinomas Valmanto tėvo vardas – Buška (ar Buškys, o gal Buseika), greičiausiai iš Maišiagalos žemių, vadovavęs būriui karių, o Valmanto sūnūs – žinomi pareigūnai ir didikai: Rumbaudas, Kęsgaila, Jaunius, Sudivojus ir kiti, mažiau žinomi.
Yra žinoma, kad Rumbonys savo pavadinimą gavo ne tiesiogiai nuo Rumbaudo, bet praėjus kiek daugiau nei 90 metų nuo jo mirties – nuo tokio Rumbavičiaus (visai lietuviškai – Rumbonio). Kita vertus, kas žino, ar jis nebuvo Rumbaudo palikuonis – pavardė tai panaši …
Nurodžiau, kad Val(i)mantaitis yra dinastinis vardas, einantis nuo Mindaugo laikų žemaitiškai veikusio Alminto, kurio vardui per kelias kartas galėjo atsirasti kalbiškai visiškai galimi tarminiai pakitimai, t.y. priekyje atsirado pridėtinis ‘V’, jungiamasis balsis ‘i’ (plg. Gediminas -Gedminas), tarminiai variantai mint/mant.
Kas dėl Rumbonių vardo, tai jis giminiuotinas su ‘rumbė, rambėti, riba, rubežius’. Tad veikiau galėjo rastis nuo vietovės bendruomeninės paskirties, požymio, reiškusio dar gentinę tarpusavio žemių ribos šventą vietą, o tokios vietos, akivaizdu, yra genčių turėtos dar iki Mindaugo laikų, kuomet veikė, matyt, taip pat buvęs bajoro rango – Almintas. Kad jis bajoravo Alytaus žemėse rodytų, kaip minėjau, (Al)miniškių piliakalnis Alytuje, taip pat, pridurčiau, ne per toli nuo jo esanti Alovė, gal ir Balbieriškis. Tad Rumbonių vardas veikiau radosi nuo Rumbos vietos pavadinimo, o dinastiniams Almintaičiams/ Val(i)mantaičiams šaknies Rumb- vardai eina nuo Rumbos vietos pavadinimo.
Taigi paminėto prieštaravimo istoriniams faktams “versijoje” kaip ir nėra.
Ačiū už klausimo papildymą istoriniais faktais.
Kada ” Lietuvos istorikai ” isvers ir paviesins 450 Vytauto laisku ???
(Lenkų istorikai yra parengę ir išleidę daugiau kaip 450 Vytauto laiškų)