„Su įdomu perskaičiau Škirpos pasiaiškinimą iš 1947 m., – rašo man Marija Dambriunas-Šmidt (Schmidt), žinomo lietuvių kalbininko Leonardo Dambriūno (1906-1976) dukra ir ilgamečio Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Hiutenfelde direktoriaus Andriaus Šmito (1947-2008) žmona, anglų kalbos toje gimnazijoje dėstytoja. – Tada prisiminiau, kad turiu jo parašytą knygą „Sukilimas“, kuri priklausė Liudvikai Jurkienei (Eurkoos). Ji gimė JAV 1894 m., Lietuvos niekad nemačiusi, bet buvo tikra Lietuvos patriotė. Pažinojau ir aš ją. Man didelį įspūdį paliko K. Škirpos įrašyti žodžiai jai: “…ta knyga bylos visiems ir visais laikais…”
Ir prisegė įrašo faksimilę, kur parašyta:
„Liudvikai Jurkienei, Vašingtone, D.C.
Man labai malonu prezentuoti Tamstai šią mano knygą, mudviejų su žmona padėkos ženklan, už Tamstos prieteliškumą mūsų atžvilgiu. Ta knyga bylos visiems ir visais laikais apie lietuvių tautos 1941 m. sukiliminį heroizmą kovoje už Lietuvos teisę į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.
Jūsų K. Škirpa
1975 m.”
Tada ir aš prisiminiau, kad irgi turiu pirmąją Škirpos „Sukilimo“ laidą, taip pat su įdomia dedikacija. Netgi dviguba dedikacija – Škirpos sūnaus Kazio Kęstučio Škirpos Baliui Raugui, o vėliau – Balio Raugo man.
Balys Raugas (1914-2006) buvo įdomus Zarasų krašto žmogus, jo gimimo šimtmetį kraštiečiai pagarbiai minėjo.
O aš turėjau garbės su juo susirašinėti, kai redagavau laikraštį „Kauno laikas“, jei neklystu, keletą jo straipsnelių buvau ir paskelbęs. Ir buvau labai maloniai nustebintas, kai gavau iš jo tą brangią dovaną su dviguba dedikacija.
Pirmojoje rašoma:
„Gerb. p. Baliui Raugui,
tolimesniam Tėvynės labui skiria šią knygą plk. Kazio Škirpos sūnus Kazys Kęstutis Škirpa.
Kazys Kęstutis Škirpa
Vašingtonas, Velykos, 1998“
Antrojoje:
„Mano gyvenimo saulei besileidžiant, šią Kazio Škirpos dokumentinę knygą „Sukilimas“, liudijančią 1940 metų Lietuvos tragediją bei laisvinimo pastangas, perleidžiu 1990-ųjų Kovo 11-osios žygininkui gerb. Vidmantui Valiušaičiui, ir šiuo metu prasmingai besidarbuojančiam Tėvynės labui…
Balys Raugas
2000 m. gegužės 29 d., JAV“
“žygininkui gerb. Vidmantui Valiušaičiui…”
Nedarykim Maskarado (be kabučių),
jei rimtai ir nuoširdžiai Aukšti tikslai rūpi,
tai visos Lietuvos Karalystės 1795 m. prarastų galių reikalas (ar net Reikalai) ryškiai svarbiau.
Be maskaradavimosi iš po – savos pavardės.
Tai griežta nuostata. Naudotis n e v a l i a.
Pirmas – visuotinas Karaliaus Vytenio istorinės garbės susigrąžinimo reikalas, ir turim būt malonūs bei taupūs
(savom pavardėm erdvių n e g o ž d a m i) kovos lauke.