Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.
Ukraina – politinis vertinimas?
Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.
Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamiesiems yra pranešta apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?
Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir tikrų veiksmų šiuo svarbiu klausimu?
Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus. Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?
Ar išsemtos visos teisinės galimybės?
Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.
Pilietybė
Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.
Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.
Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, pranešė Ukrainos Respublikai apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.
Teisinis procesas Ukrainoje
Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.
Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.
Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.
Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys.
Keistai naivus K. Masiulis. Pats rašo – “Ukraina neišduoda savo piliečių.” Priešingai nei Lietuva. Kuri po pirmo pareikalavimo ne tik išduoda savus, bet dar ir paslaugiai atkiša užpakaliuką pliaukštelėjimui už bausmę. Ir dar šis seimūnas priekaištauja ukrainiečiams dėl nebendradarbiavimo!? Valstybė pirmiausia turi BENRADARBIAUTI SU SAVO PILIEČIAIS, o ne svetimais! Tik tada ji bus savųjų gerbiama ir mylima.
O dabar… kol visokie masiuliai serga svetimom ligom, lietuviai pamažu išsivaikšto po svietą…
Ar pritariate Seimo siūlymui sausio 13-ąją paskelbti šventine diena, iš nedarbo dienų sąrašo išbraukiant Vėlines?
– lrytas.lt
(dar yra variantas ne Vėlines, o Gegužės 1-ąją darbo diena skelbti).
Gegužės 1- moji yra darbo šventė. Na jei darbo , tai malonėkit neprieštarauti. Visi darban.