Nulūžę medžių kamienai, išvartos, stovintys sausuoliai ar pūvantys rąstai kai kam atrodo kaip netvarkingo miško požymiai. Tačiau mokslininkai į juos žvelgia kitaip. Negyva mediena yra būtina miško gyvybei – ji suteikia prieglobstį daugybei organizmų, palaiko biologinę įvairovę ir padeda atsinaujinti miško ekosistemai.
Kiek tokios medienos yra Lietuvos miškuose ir kuo jie skiriasi nuo kitų Europos kraštų miškų, tyrė Freiburgo universiteto (Vokietija) magistrantas Gabrielius Pilkauskas.
Savo baigiamajame darbe jis palygino Lietuvos ir Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės nacionalinių miškų inventorizacijų duomenis. Tyrimas atskleidė įdomių skirtumų ir patvirtino, kokią didelę reikšmę miško gyvybei turi natūralūs gamtos vyksmai.
Lietuvos miškuose negyvos medienos tūris didesnis
Tyrimo duomenimis, Lietuvos miškuose vidutiniškai nustatyta 42,9 kubinio metro negyvos medienos hektare, o Badeno-Viurtembergo miškuose – 38,7 kubinio metro.
Tačiau paaiškėjo ir iš pirmo žvilgsnio netikėtas skirtumas: pietvakarių Vokietijos miškuose negyva mediena aptinkama beveik dukart dažniau negu Lietuvoje, nors vidutinis jos tūris hektare mūsų šalyje didesnis.
Pasak Valstybinės miškų tarnybos Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjo Gintaro Kulboko, šie duomenys rodo, kad vertinant miško būklę nepakanka nustatyti vien negyvos medienos kiekį.
Svarbu ir tai, kokio dydžio medžiai žuvo, kokia jų rūšinė sudėtis, kiek laiko mediena jau yra ir kokios jos irimo stadijos.
Abiejuose tirtuose regionuose didžiąją negyvos medienos dalį sudaro ant žemės gulintys medžių kamienai. Stovinčios negyvos medienos kiekiai beveik nesiskiria.
Daugiausia gyvybės – natūraliai besivystančiuose miškuose
Vienas svarbiausių tyrimo rezultatų – patvirtintas ryšys tarp miško apsaugos, medžių rūšinės įvairovės ir negyvos medienos gausos.
Daugiausia jos sukaupiama griežtai saugomuose miškuose, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla, taip pat mišriuose medynuose.
Natūraliai besivystančiame miške medžiai sensta, lūžta, nuvirsta ir pamažu suyra. Skirtingose irimo stadijose jų mediena tampa prieglobsčiu vis kitoms organizmų rūšims.
Negyvoje medienoje gyvena vabzdžiai, vystosi grybai, auga samanos. Medienai yrant, joje sukauptos medžiagos sugrįžta į dirvožemį ir vėl įsitraukia į miško gyvybės apytaką.
Mišriuose medynuose šie vyksmai dar įvairesni, nes skirtingos medžių rūšys sudaro nevienodas gyvenimo sąlygas daugybei organizmų.
Apie šią miškų savybę anksčiau rašyta ir „Alkas.lt“ straipsnyje apie medžių mikrobuveines ir gamtosaugos derinimą su miškininkyste.
Medienos irimas atskleidžia miško praeitį
Mokslininkams svarbu ne tik suskaičiuoti negyvus medžius, bet ir nustatyti, kiek jie suirę.
G. Pilkausko tyrimas parodė, kad Lietuvoje daugiau aptinkama dar tik pradėjusios irti arba jau stipriai suirusios medienos. Tuo metu Badeno-Viurtembergo miškuose vyrauja vidutiniškai apirusi mediena.
Šiuos skirtumus padeda paaiškinti gamtiniai įvykiai, skirtingu metu paveikę abiejų regionų miškus.
Vokietijos spygliuočių miškus sausros ir žievėgraužių tipografų (Ips typographus) antplūdžiai smarkiai paveikė anksčiau. Lietuvoje panašūs procesai įsibėgėjo keleriais metais vėliau.
Todėl negyvos medienos būklė gali daug pasakyti apie tai, kas miške vyko praeityje: kokie medžiai žuvo, kada juos paveikė sausros ar kenkėjai ir kaip toliau vystėsi miško gamtinė aplinka.
Miškas nėra vien medienos išteklius
Tyrimas primena, kad miško vertės negalima nustatyti vien pagal augančių medžių kiekį ar jų ūkinę naudą.
Miškas yra sudėtinga gyvų organizmų bendrija, kurioje svarbūs ir augantys, ir jau žuvę medžiai.
Tai nereiškia, kad kiekviename miške visur turi būti vienodas negyvos medienos kiekis. Skirtingų rūšių organizmams reikia skirtingų gyvenimo sąlygų, todėl miško ekologinė būklė vertinama pagal daugelį požymių.
Ypač svarbu išsaugoti miškus, kuriuose natūralūs procesai gali vykti be žmogaus įsikišimo. Tačiau kitose vietose biologinei įvairovei palaikyti gali būti reikalingos ir apgalvotos gamtotvarkos priemonės.
Apie šį skirtumą plačiau rašyta „Alkas.lt“ straipsnyje „Gamtosauga miškuose: kada kirsti reiškia saugoti“.
Mokslinis darbas – po sunkaus gyvenimo išbandymo
Šio tyrimo autorius G. Pilkauskas miškininkystės studijas pradėjo Lietuvoje, o vėliau jas tęsė Freiburgo universiteto tarptautinės miškininkystės magistrantūroje.
Prieš trejus metus sunkioje automobilio avarijoje netekęs rankos, jis nenutraukė savo profesinio kelio ir ėmėsi mokslinio darbo.
Rengiant magistro tyrimą jam talkino Valstybinės miškų tarnybos specialistai, suteikę Lietuvos nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis ir metodines konsultacijas.
Baigiamąjį darbą vertino Freiburgo universiteto profesorius Hansas Pėteris Kalė (Hans-Peter Kahle) ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gediminas Brazaitis.
Tyrimas primena paprastą, bet svarbią tiesą: miške nuvirtęs ar nudžiūvęs medis nėra gyvybės pabaiga. Jis tampa naujo gyvenimo pagrindu daugybei kitų miško gyventojų.
Parengta pagal Valstybinės miškų tarnybos pranešimą.
