1945 metais gruodžio 15 dieną Merkinėje (Varėnos r.) vyko viena didžiausių partizaninio karo puolamųjų operacijų į istoriją įėjusi Merinės mūšio vardu. Šiam mūšiam vadovavo Lietuvos kovojančio su sovietine okupacija valstybės vadovas, tuomet ėjęs A Apygaros Merkio rinktinės vado pareigas Gen. Adolfas-Ramanauskas-Vanagas.
Vanagas savo atsiminimuose „Partizanų Gretose“ yra aprašęs Merkinės puolimo eigą, bet įdomi yra ir šio mūšio priešistorė, kuri yra aprašyta Merkio Rinktinės kronikoje bei kituose Vanago dokumentuose ir yra mažiau žinoma.
Pagal raštišką A apygaros vado Kazimieraičio įsakymą paskirtas A apygardos Merkio riktinės vadu Adolfas Ramanauskas Vanagas turėjo vykdyti ir ten parašytą vado nurodymą persikelti Vanagui į Šilų kraštą prie Merkinės ir ten įkurti savo vadavietę. Merkio rinktinės kronikoje, kurią kruopščiai tuo metu rašė Vanagas, jis užrašė (save kronikoje visuomet į vardindamas trečiu asmeniu), kad pirmieji Vanago bunkeriai – vadavietės Merkinės šiluose 1945 metais buvo iškasti Lankininkų kaime, gyventojo Kuliešiaus ir Puvočių kaime gyventojo Glavicko žinioje. Pastarasis bunkeris turėjo pavadinimą „Birutė“.
Kazimieraitis buvo įsikūręs kitoje Merkio pusėje ir jo štabe dirbo septyni partizanai. Vanago vadavietėje Lankininkų kaime dirbo keturiese. Vanagas rašo, kad norėamas palengvinti buitinį Kazimieraičio štabo partizanų gyvenimą, sutaręs su globėju, pasikvietė Kazimieraitį su visais štabo vyrais pagyventi iki tikro žiemos sniego į savo vadavietę Lankininkų kaime. Partizanai pasirūpindavo maistu, o globėjo Kuliešiaus šeima pagamindavo maistą ir visokeriopai padėdavo. Štabui, turinčiam daug darbo, tai buvo didelis palengvinimas . Pats Vanagas persikėlė į „Birutės“ bunkerį, ir čia tęsė laikraščio „Trečias skambutis“ leidybą bei kitus darbus. „Birutėje“ kartu su Vanagu gyveno partizanai Jurgis Čaplikas-Strazdas ir Vincas Ivanauskas-Gegutis. Vanagas dažnai lankė Kazimieraitį, vykdavo darbiniai posėdžiai, vyko aktyvi partizanų veikla.
Abu bunkeriai buvo vasariniai. Artinosi 1945- jų metų žiema.
Apie tai Vanagas rašė Merkio rinktinės kronikoje ir savo dienoraščiuose „Partizanų gretose“.
…Artinosi žiema. Būtinai reikėjo įrengti dar vieną slėptuvę, pritaikytą žiemos sąlygoms. Dabar jau ir pats buvau pažįstamas su vietos gyventojais. Tigro tėvai leido man išsikasti žieminį bunkerį prie savo trobesių. Pats Tigras, kaip ir būrio vadas Gaigalas, tuomet dar gyveno legaliai ir buvo vadinami sėsliaisiais partizanais…
Prasidėjo žieminio bunkerio kasimas Kasčiūnuose, Juliaus Jakavonio sodyboje. Saugumo sumetimais kasimo darbus reikėjo atlikti sparčiai. Kasime uoliai darbavosi ir partizanai Strazdas, Gegutis. Vanagas rašė, kad nors vadavietė dar nebuvo visiškai įrengta ir dar vyko vidaus tvarkymo darbai, jis 1945 metų lapkričio mėnesio 29 dieną dalį,,Birutėje“ esančios mantos (spausdinimo priemones, popierių, radijo baterijas ir kita) perkraustė į žieminį bunkerį Kasčiūnuose.
Taigi, 1945 metų gruodžio mėnesio pradžioje, prieš Merkinės puolimą, Vanagas turėjo tris vadavietes: Lankininkų kaime gyventojo Kuliešiaus žinioje, Puvočių kaime Glavicko ir Kasčiūnų kaime Juliaus Jakavonio žinioje. Apie šių trijų bunkerių globėjus Adolfas Ramanauskas Vanagas labai šiltai atsiliepia savo dokumentuose. Merkio rinktinės kronikoje bei savo atsiminimuose rašė:
…Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris bunkerius, buvo nepaprastai sąžiningi žmonės. Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, o darbais aukotis, kad tik mums sektųsi kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų Tėvynėje ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose ir visoje Lietuvoje labai daug…
Vanagas pasiūlė pulti Merkinę po to kai Puvočiuose žiauriai nužudyti Marcinkonių bataliono vadas Šernas ir su juo buvę partizanai. Apie šią žūtį prieš Merkinės puolimą Vanagas Merkio rinktinės kronikoje gruodžio 5 dieną užrašė:
…Šiandien nepaprasta diena. Visą dieną buvo keista nuotaika…. Jau gyvųjų tarpe nėra Šerno, Jurgino, Kardžio ir dar vieno perlojiškio. Juos visus prieš kelias valandas pakirto kruvinųjų bolševikų kulipkos….Ir keistas dalykas. Tik kelios valandos po katastrofos ar mažiau Merkyje buvo sugauta plaukiant didelė maldaknygė. Tai kaip tik ir buvo kurio nors iš jų tarpo ir nors plaukė vandeniu, kai kurie lapai ar nebuvo kiaurai peršlapę…Vakare Vanagas su Gegučiu nuvyko pas Kazimieraitį. Po pasitarimų prieita išvados darniai ir su kitomis rinktinėmis praėti „ofenzyvą“ (strateginį puolimą)…
Įdomus yra Petronėlės Arbačiauskienės-Čyraitės iš Puvočių kaimo, į kurios tėvų sodybą prieš Merkinės puolimą buvo susirinkę Vanago partizanai liudijimas, įrašytas į vaizdo juostą 1990 metais. Ji gražia, džūkiška tarme pasakojo kaip 1945 metų gruodžio mėnesį pas Čyrus į Puvočių kaimą, atėjo Vanagas ir Valentukevičius-Siaubas. Vanagas pasikvietė ją ir paklausė ar ji pažįsta Merkinės kunigą.
Petronėlė atsakiusi, kad kaip gi jinai nepažins kunigo „gi einu į bažnyčią ir matau jį ten bažnyčioje. Man atrodo tada dirbo Sladkevičius.“
Vanagas tada jai parodė laišką, „sutvarkytą kaip kortelę“ ir paklausė ar ji galėtų šį laišką perduoti kunigui. Ji sutikusi. Tada Vanagas jos paprašęs, kad į Merkinę jos nuneštą kortelę kunigui perduotų ne ji pati, o kas nors kitas, kuo ji pasitikinti ir kuris gerai pažįsta kunigą. Čyraitė sakė: „tai padarė moteris, kurios pavardė Jakubauskienė“.
Vanagas savo laiške įspėjo kunigą, kad gruodžio 15 dieną partizanai puls Merkinę ir paprašė, kad kunigas neatrakintų bažnyčios kaip įprasta devintą valandą.
Pasak Čyraitės liudijimo, atsakydamas į Vanago laišką kunigas užrašė patvirtinančius žodžius ant,, Vanago kortelės” (taip paruošto laiško) ir dar davė Jakubauskienei knygelę,, Nepaliaujamos pagalbos Švenč. Dievo Motinos Litanija, kurioje buvo įdėtas šventas paveikslėlis. Visa tai kunigas prašė peruoti Vanagui. P. Čyraitė taip ir padarė.
Vanagas ant knygelės užrašė: „Gavau laiminančią dovaną Merkinės puolimo išvakarėse. 1945. 12 15 . Vanagas“. Vanagas šią knygelę išsaugojo per visą partizanavimo laikotarpį. Visą laiką Vanagas joje laikė ir savo dukros nuotrauką. Vėliau knygelė, dukros nuotrauka (publikuojam su šiuos straipsniu) ir šventas paveikslėlis pateko į KGB bylas.
Gruodžio 14d., Merkinės puolimo išvakarėse, partizanai turėjo neplanuotą susirėmimą su stribais. Stribai atvažiavo plėšti partizanų globėjo Kuliešiaus namų. Globėjas šaukėsi partizanų pagalbos. Negalėjo partizanai bėdoje palikti šio žmogaus. Kai partizanai sugrįžo pas Čyrus, čia jau buvo susirinkę apie 50 vyrų. Vanago numatytose vietose, pagal jo sudarytą planą ir pas kaimynus rinkosi partizanai Merkinės puolimui. Čyraitė pasakoja, kad tą dieną buvo labai daug sniego, todėl jų sodyboje, kur rinkosi partizanai, matėsi daugybė pėdsakų. Čyraitė paklausė Vanago „o jeigu ateis stribai ir pamatys tiek pėdsakų, jie klaus ar nebuvo partizanai“.
Ji pasakoja, kad Vanagas ją nuraminęs ir tokiu atveju liepęs sakyti, kad buvo partizanai, kad jų buvę labai daug ir jie nuėję pas kaimynus. Tada Vanagas su partizanais apėjo visus kaimynus palikdami ten daugybę pėdsakų. Kada kitą rytą atėjo stribai, pasakojo Čyraitė, ir paklausė ar buvo partizanai, ji atsakiusi, kad buvo daug, labai daug, gal koks šimtas ir jie nuėjo pas kaimynus. Stribai puolė tikrinti kaimynų, o šie Vanago pamokyti atsakinėjo stribams tą patį, dar nuo savęs vis padidindami partizanų skaičių “.
Apie tai kaip prasidėjo koviniai veiksmai Merkinės prieigose, kaip vyko mūšis pačioje Merkinėje, kaip dėl trukdžių kairiajame Nemuno krante pasikeitė viena Vanago Merkinės puolimo plano dalis, ir priešai pateko bažnyčion, galima perskaityti Vanago parašytuose atsiminimuose išleistuose knygomis „Daugel krito sūnų“, „Partizanų gretose“, todėl šiame straipsnyje nesikartosiu.
Merkinės miestelio planas, kurį Lietuvos partizanų Merkio rinktinės vadas Adolfo Ramanauskas-Vanagas panaudojo rengiant…
Posted by Lietuvos ypatingasis archyvas (Lithuanian Special Archives) on2018 m. kovo 4 d., sekmadienis
[youtube]https://youtu.be/K1vEE-xEOdY[/youtube]
Sako, kad po to, kai partizanai išdrįso pulti ir užimti Merkinę, Sovietai to išgąsdinti Alytuje dislokavo tankų dalinį Dzūkijos sostinei nuo partizanų ginti.
Būčiau labai dėkingas, jei Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė paprastai ir nuoširdžiai paaiškintų, kodėl neprieštaravo savo tėvo plaidojimui šalia LTSR kolaboranto Nr.1, TSKP-isto A.M.Brazausko?
Audrius Globys. Žmonės, kurie prisimena 1940 metų Lietuvos okupaciją ar gerai išmano šį istorijos laikmetį, šiandien gali pajusti savotišką déjà vu
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/audrius-globys.-zmones-kurie-prisimena-1940-metu-lietuvos-okupacija-ar-gera
(perspausdinta iš Delfio – cūdų cūdai!)
Ne tik 1940-siais ruošta tam dirva, bet ir bent 10 m. iki jų – kai dalis tarpukario kūrybinio jaunimo į Lietuvą iš Vakarų made in KGB ,,pažangą nešė” .
Šiandien vėl pseudo liberalai jiems ten paruoštą jauką – ,,teisingesnes” pažiūras neša. O ir vakariečiai – kai kurie tuo, ką savo turi, nepatenkinti, tėvų perspėjimams kurti, ir vėl Kremliaus jiems eksportuotą ,,prekę” griebia (ar ne tas pat ir tarpukariu lėmė tokią kruviną vidinę nesantaiką Vokietijoje, galiausiai atvedusią Adolfą į valdžią?). Na, o mes tą mums peršamą ir dovanojamą second hand ,,pažangą” iš Vakarų vėl aklai kopijuojame ir pas save velkame (kaip ir apsikvailinę, savo vardą susitepę tarpukario kūrybininkai) – patys save žemindami. Dar ir isteriškų paklykavimų eitynes dėl ,,teisių” surengiame. Ką ten aptikę, net springdami iš godulio velkam, nors savo nepamėgdžiotų, natūralių, iš amžių glūdumos paveldėtų grynų tiesų turintiems svetimų nuodėvų tikrai nereikia.