M. Kundrotas. Tiesos galia ar galios tiesa?

Gamtos pasaulyje žinomas dėsnis: kas stipresnis, tas teisus. Šis principas vyrauja ir gamtinėse religijose bei kultūrose. Tai – žvėrių gaujos principas. Krikščionybė ir iš dalies – filosofija pateikė revoliucinį sprendimą, apvertusį visą natūralistinį pasaulėvaizdį aukštyn kojomis. Ne galia lemia tiesą, o tiesa – galią. Tik šį principą priėmęs žmogus iš tiesų tampa žmogumi, išeidamas iš žvėrių pasaulio. Čia žmogus gali būti fiziškai ar socialiai silpnas, bet stiprus mąstymu ir dora.

Galios kultą ant krikščioniškos ir humanistinės civilizacijos griuvėsių prikėlė fašizmas ir jo dar labiau nužmogėjęs kūdikis – nacizmas. Pastarasis ištisas tautas bei rases suskirstė į labiau ir mažiau vertas gyventi pagal jų galią. Šis principas vedė ruduosius nuožmogas, šis principas juos ir išdavė. Adolfas Hitleris prieš mirtį pareiškė, kad jo vadovauta vokiečių tauta pralaimėjo jo pradėtą karą, tad būsią teisinga, jeigu ji užleisianti vietą stipresnėms nacijoms iš Rytų ar Vakarų.

Šiandien natūralistinį, todėl – antihumanistinį galios principą paradoksaliai darniai įtvirtina tiek įvairaus plauko diktatūros, tiek atstovaujamoji demokratija. Diktatūrose vadeivos remiasi fizinės jėgos struktūromis, atvirai prievartaudami, mušdami ir žudydami silpnesnius, todėl – mažiau teisius. Atstovaujamojoje demokratijoje viskas vyksta subtiliau. Čia apeliuojama į liaudies mases ir jų valią, tad galia čia reiškiasi gebėjimu ir valia patraukti šias mases vadinamąja charizma.

Charizma – krikščioniškos kilmės sąvoka, reiškianti Dievo dovaną, bet politiniame žodyne ji įgavo daug vulgaresnę ir gal net antikristinę reikšmę. Čia charizma reiškia patrauklumą. Fizine išvaizda, manieromis ar susitapatinimu su minios troškimais. Charizmatinis politikas kalba tai, ką žmonės nori girdėti, net jei tai būtų melas ar pragaištis. Jis ir atrodo patraukliai, kad patrauktų žmonių jausmus. Būtent jausmus, nes kritiškas protas – didžiausias charizmatinio politiko priešas.

Civilizuotas žmogus renkasi racionalųjį lyderio tipą, atmesdamas emocines charizmas. Čia lyderis yra žmogus, pranašesnis savo dorinėmis ir protinėmis savybėmis. Ne jėga. Čia lyderis gali išoriniu požiūriu pralaimėti, bet būti nugalėtojas vidumi. Lietuvių partizanai nugalėjo žūdami, vėlesni beginkliai rezistentai – kalinami ir tremiami. Jų pavyzdžiai įkvėpė Sąjūdį ir pagaliau – Lietuvos tautinės valstybės atkūrimą, kai vidinė pergalė prasiskleidė ir išorėn.

Į galios tiesą orientuotas lyderis gyvuoja silpno asmens dėka. Į didelę minią susitelkę silpni žmonės pasijunta stiprūs susivieniję su lyderiu ir tapdami jo valdomu kumščiu, o pats lyderis atrodo stiprus, atsistojęs ant minios galvų. Lyderis ir minia vienas be kito būtų niekas. Tiesos galios logika – visai kitokia. Ten lyderis augina aplink save kitus lyderius laisva diskusija ir moralinėmis varžybomis, ir mielai užleidžia vietą jiems, kai jie objektyviai pasirodo pranašesni.

Galios tiesos principu besivadovaujančiam lyderiui pralaimėjimas lygus mirčiai. Tiesos galios principo besilaikantis lyderis pralaimėjimą priima kaip progą tobulėjimui, vedančiam į naujas pergales. Ne jį patį, tai jo įpėdinius. Aukščiausias Visatos Visagalis, tapęs silpnu kūdikiu, o po to ir auka ant kryžiaus, įkvepia silpną žmogų tapti didvyriu. Natūralistiniai dievai – priešingai, gyvuoja tol, kol jų valdiniai – silpni. Tiesos galia silpną verčia stipriu, galios tiesa – atvirkščiai.

Šiedu principai veikiau skiriasi idėjų, nei atskirų žmonių lygmenyje. Yra pagonių, kurie vadovaujasi krikščionišku tiesos galios principu, yra žmonių, laikančių save krikščionimis, kurie remiasi galios tiesos principu. Blogiausia, kad galios tiesos principas – apgaulingas. Rudasis diktatorius nusižudė, paniškai išsigandęs pakliūti priešams į nagus, raudonasis diktatorius mirė išduotas savo artimiausio rato, paralyžiuotas, savo šlapime. Kuo pradėta, tuo ir baigta. Praradęs galią ja besirėmęs lyderis liaujasi būti įdomus net ištikimiausiems savo pakalikams.

Trumpalaikėje atkarpoje galios tiesa gali vyrauti. Bet ilgainiui nulemia tiesos galia. Šio pasaulio silpniesiems, siekiantiems tiesos, tai – daugiau, nei paguoda. Tai – tvirtas pažadas, paremtas daugeliu istorinių precedentų. Sokratas šiandien žinomas, kai jo budelių vardai pamiršti. Kristus didelės pasaulio dalies garbinamas kaip Dievas, kai Poncijus Pilotas – pasmerktas. Lietuvių rezistentai tapo didvyriais, o jų fiziniai ir politiniai nugalėtojai pralošė amžinybės kovą.