Dešinioji galimybė

„Respublikos“ žurnalistas Ričardas Čekutis kalbasi su kelių politinės psichologijos knygų autoriumi, profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu.

– Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonių, kurių imamasi jį suvaldyti, veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, kurie lems artimiausią mūsų ateitį ne mažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, kurios žada naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?

– Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti kartu su visuomenės nuostatomis. Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės:

a) Lietuva – sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio laikyti veikiau įstabia svajone nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.

b) Lietuva – nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.

Šios nuostatos tiek priešingos, kad posakis – tiesa per vidurį – joms negalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.

– Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos, skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri, jų nuomone, yra nugalėjusi. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. 1972 m. „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, o šiandien jis surenka bent trečdalį. Pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar keisis ir Lietuvos politinė situacija?

– Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinį patriotizmą skelbia mažiausiai penkios-šešios partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms – tiek šeimos, tiek tautiškumo, tiek migracijos, tiek socialinio teisingumo klausimais. Taigi yra nauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms, atstovaujančioms globalistinei ideologijai.

Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų atiduota už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą (neperlipa 5 proc. barjero). Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešiniajam patriotizmui atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir tik 2-3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Kategoriškai atsakau: „Ne.“ Priežastis – labai paprasta: šių partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis nėra žymiai pranašesnis, patrauklesnis visuomenei už kitų partijų lyderius, rinkėjas jas mato kaip vieną visumą ir paremia bet kurią ar nė vienos.

– Dešinieji, būdami ideologiškai vieningi, organizaciškai yra susiskaldę. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos, neleidusios sukurti vieningo rinkimų sąrašo. Kodėl jie nesugeba to padaryti?

– Dešiniųjų partijų problema  – ne ideologinė, o psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas – sovietinio žmogaus mąstymas ir elgesys. Stalino diktatūros metais žmones trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau bet koks bendras veikimas žiauriai persekiotas. Pasekmė – mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, nemokame bendrai veikti.

Galimybę jungtis dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai – ją sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi: kas geresnis lietuvis, kas tikresnis katalikas, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau betiki partijų nariai, o daugelis patriotiškų visuomenininkų nusivylė jų pažiūroms atstovaujančiais politikais.

– Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?

– Galimybė dar yra. Norintys pakeisti Lietuvą turi pradėti nuo savęs. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti, iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandien nė vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes nė viena iš jų neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau kaip visuma dešinioji patriotinė politinė grupė yra išskirtinai įdomi ir stipri – ne tik moraliai, bet ir intelektualiai, turi daugybę įvairiausių sričių profesionalų. Jiems tereikia susijungti.

Padaryti tai organizaciniai paprasta, bet psichologiškai sunku. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti penkiolikos tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams – privalote susivienyti, privalote baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukite burtus, kas pirmas rinkimų sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę.

Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) ir taip pasakiusius palaikys kiti partijos nariai, nenorintys būti nuolat pralaiminčiųjų padėtyje. Šiandien – informacinių technologijų, interneto, feisbuko amžiuje, karantino metu – nereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reikia, kad kiekvienas, tapęs dešiniosios partijos nariu, prisėdęs prie kompiuterio paklaustų bendraminčių ir savo partijos pirmininko: „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ Ir sužinotų atsakymą. Elektroninė žinutė socialiniuose tinkluose gali pakeisti dešiniųjų padėtį. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybę. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo, jei dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad verti valdžios ir ją gaus.

Mūsų pokalbį galime baigti šia optimistine įžvalga ir mano klausimu žurnalistui. Ar „Respublikos“ redakcija, atsiradus poreikiui, organizuotų burtų traukimą?

– Tikrai taip.

Alkas.lt: „Alko“ redakcija mielai palaikytų tokią partijų vienijimąsi taip pat