A. Medalinskas. Kada naudingiausia mūsų šalyje rengti rinkimus į Seimą: pavasarį ar rudenį?

Panašu, kad politinio gyvenimo stabilumas, naujam prezidentui dar tik pradėsiant veiklą, priklauso nuo trijų asmenų. Ir tarp jų nėra nei prezidento G. Nausėdos, nei premjero S. Skvernelio. Tie asmenys tai: G. Kirkilas, R. Karbauskis ir V. Pranckietis, o aplink daug norinčiųjų priešlaikinių rinkimų.

Kitų šalių, tarp jų Ukrainos, pavyzdys rodo, kad kartą surengus priešlaikinius rinkimus, kyla pagunda juos rengti vėl ir vėl, o tai įneša daug nestabilumo į valstybės gyvenimą, kurio kažin, ar mums reikia.

Tai, kad dėlionės koalicijos vyksta Seime yra visiškai normalu, nes esame pagal Konstituciją ne prezidentinė, o parlamentinė – prezidentinė valstybė. Tai supranta ir išrinktasis prezidentas, todėl sako Seimo politikams: parodykite tą koaliciją, o čia, kaip nekeista viskas nėra taip paprasta, nes politinė aritmetika Seime persipynė, kaip deja, politiniame gyvenime būna su politinėmis intrigomis ir asmeniškumais. Negali net tiksliai pasakyti, kas groja pirmuoju smuiku.

Politinių žaidimų meistras G. Kirkilas įtikino R. Karbauskį į naujos koalicijos susitarimą įrašyti punktą dėl to, kad Seimo pirmininko postas atitektų socialdarbiečiams, o konkrečiai, matyt, G. Kirkilui. Manyčiau šiam politikui minėtas postas yra reikalingas ne savaime, o, kaip starto aikštelė vėliau reikalauti labai pinigingo ir duodančio labai daug įtakos, todėl politikų taip siekiamo eurokomisaro posto.

Štai, kodėl socialdarbiečiai nuo šio sutarto su R. Karbauskiu punkto nenori atsitraukti. Žinant G. Kirkilo sugebėjimus, jis, matyt, sugebėtų vėliau įtikinti, kad moka anglų kalbą geriau už, pavyzdžiui, premjerą S.Skvernelį ir daugiau patyręs užsienio politikoje, todėl yra labiau vertas to posto, nei visi kiti galimi pretendentai. Be to, ir pagal Konstituciją, mūsų šalyje Seimo pirmininko pareigos aukščiau už premjero. G. Kirkilas atrodo jau pasiekė labai stebinantį sutarimą, kad jo partija, kuri patyrė visišką pralaimėjimą per praėjusius rinkimus, per būsimus rinkimus į Seimą taptų tarsi dalimi valstiečių projekto, nors žvelgiant į reitinginį potencialą tai atrodytų greičiau į ryklio sąjungą su ant jo užsilipusia žuvele lipčiumi.

Nepaisant visų kalbų apie krintančius valstiečių reitingus, tokių reitingų jiems gali pavydėti ne viena partija, pavyzdžiui, kad ir liberalų, kalbanti apie valstiečių dugną. Dugne šiandien yra daug kitų partijų, bet kažin, ar prie jų galime priskirti valstiečius. Patinka mums tai ar nepatinka.

Šioje situacijoje ypač stebina R. Karbauskio elgesys. Jis socialdarbiečiams atiduoda visas kortas į rankas vien tam, kad išmesti iš pareigų Seimo pirmininką V. Pranckietį? Bet, net, jeigu ir taip, tai pats save įsivarė į spąstus. Kažin, ar Seimas sutiks atleisti V. Pranckietį, nes balsavimas yra uždaras, o visi balsuojantys supras, kad palikus V. Pranckietį šiame poste, bus suduotas dar vienas smūgis R. Karbauskiui, kurių pastaraisiais metais jau buvo ne vienas. Ir tikrai bus pasistengusių, kad taip ir įvyktų.

Socialdarbiečių įsileidimas į būsimą Seimo rinkimų sąrašą neatneš papildomų dividendų valstiečiams, bet teks kažką palikti už borto ar nustumti ant žemesnės pakopos iš savųjų. O tai papildoma trintis su savaisiais, ko, atrodo, ir taip pas valstiečius jau netrūksta. O ką reiškia V. Pranckiečio užsispyrimas nepasitraukti iš pareigų, nors iki jo tai jau darė ankstesnių kadencijų politikai, pavyzdžiui, V. Gedvilas, kai valdė Darbo partija. Vėlgi, tai gali būti asmeniškumai santykiuose su R. Karbauskiu, arba nesupratimas, kaip yra formuojamos bei performuojamos koalicijos Seime, bet gali būti ir kita: šiandien konservatoriai gaudo po vieną atskylančius nuo valstiečių, kaip ir tie graibo kiekvieną pavienį politiką Seime.

Politinė aritmetika tapo daug svarbesne už koaliciją, paremtą politinių idėjų ir nuostatų bendrumu. Kyla klausimas, ar V. Pranckietis negalvoja apie galimybę atsidurti pas konservatorius, jeigu kovos kirvis su R. Karbauskiu taip ir nebus užkastas?

Šioje situacijoje opozicija, visų pirma, G. Palucko vadovaujami socialdemokratai, prabilo apie priešlaikinius rinkimus. Tai nekeista, žvelgiant iš jų politinio išskaičiavimo. Tokie rinkimai dabar gali būti naudingi ir konservatoriams, kurie yra ,,ant bangos“. Keista tik, kad apie priešlaikinius rinkimus prabilo kitų mažesnių politinių partijų atstovai, kuriuos tie rinkimai gali ištrinti iš politikos.

Priešlaikiniai rinkimai neretai atrodo labai patraukli idėja partijoms,,ant bangos“, bet jie dažnai yra labai nenaudingi norinčiai normaliai funkcionuoti teisinei-demokratinei valstybei, nes gali sukelti daug papildomo nestabilumo. Svarstytinas galėtų būti tik variantas daryti tik iš dalies priešlaikinius rinkimus, jeigu, iš tikrųjų, politikai sutartų, kad rinkimus bendrai yra geriau rengti pavasarį, o ne rudenį, atsižvelgiant į valstybės biudžeto formavimo ypatumus.

Tada rinkimai galėtų įvykti ne 2020 m. rudenį, o 2020 m. pavasarį.

Bet tada svarbiausias klausimas ir turėtų būti šiandien, atmetus visus tuos asmeniškumus, politines intrigas bei kitus dalykus, kada naudingiausia mūsų šalyje turėti rinkimus į Seimą: pavasarį ar rudenį. Ir, jeigu būtų apsispręsta, kad pavasarį, tai tada bendru sutarimu ir būtų galima skelbti neeilinius rinkimus pavasarį, bet įvardinant tai tik, kaip labai išskirtinį reiškinį, norint atrasti praktišką sprendimą ir Lietuvos rinkimų kalendoriui. Tokia klausimo formuluotė užkirstų kelią piktnaudžiavimui priešlaikinių rinkimų idėja ateityje, o mes galėtume žingsnis po žingsnio bandyti tapti normalia teisine demokratine valstybe, ką ateityje reikės padaryti įvairiose mūsų valstybės gyvenimo sferose.