G. Navaitis. Amžinas laisvės troškimas

Esame tauta, kuriai įgimtas laisvės troškimas. Esame tauta, kurios laisvės troškimą nuolat bandoma menkinti; ardyti, bendro tautos likimo suvokimą, kuriai bandoma įpiršti nuomonę, kad vasario 16-oji tik atsitiktinai sutapusių aplinkybių pasekmė, paneigti, tai ką valstybės atkūrimo akte pabrėžė valstybę atstatanti Lietuvos Taryba – atkuriama valstybė nėra nauja, tai seno valstybingumo tąsa.

Šiandien, kai samprotauti apie žmonių nusivylimą valstybe tampa kone madinga, derėtų vėl prisiminti ir bandymus šią valstybę atkurti. O XX amžiuje jų tikrai netrūko.

1905 m. Vilniuje įvyko pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas. Jame buvo aptartas ir Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Šio suvažiavimo dalyvių priimtame sprendime skelbiama, kad „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). <…> Lietuvių suvažiavimas nutarė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“.

Dabar lengva abejoti, ar šis sprendimas yra tapatus nepriklausomybės deklaracijai, tačiau carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad „Lietuvos Taryba, būdama vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Toliau deklaracijoje rašoma, kad Taryba, kurdama Lietuvos valstybę prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos.

Galima suabejoti tokia nepriklausomybe, tačiau bandymas atkurti valstybę buvo tikras.

1918 m. vasario 16 d. paskelbiama Nepriklausomybės deklaracija, kurioje rašoma: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

1922 m. gegužės 15 d. išrinkti Lietuvos Steigiamojo seimo atstovai irgi paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje rašė, jog „Lietuvos steigiamasis seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, su etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

1941 m. birželio 23-iąją, kitądien po to, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, prasidėjo lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją ir per Kauno radiją buvo paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Joje teigta: „Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo pranešimu skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1944 m. vasario 16 d. VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas) paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudarė VLIK, kuris paskelbė, kad „suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas“.

1949 m. vasario 10-20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, skelbia, kad LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovauja politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.

1949 m. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1978 m. birželio 15 d. paskelbtas Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinės grupės parengtas dokumentas, kuriame rašoma, kad „pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas“.

1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje buvo priimta deklaracija, kurioje teigiama, jog „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“

Ir galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas – vasario 16-osios akto tęsinys. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.

Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per kiek trumpesnį laiką nei šimtmetis bandė kurti valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam neliko ir laisvės fakelas jau galutinai užgesintas. Tačiau jį vėl ir vėl įžiebdavo nenumaldomas tautos nepriklausomybės troškimas. Ar tai nėra geriausias įrodymas, kad Lietuva įveiks dabartinius sunkumus ir su nauja energija imsis toliau kurti savo valstybę.

Spausdinti