Neretai sėkmė ir pripažinimas aplanko tada, kai pasirinkta veikla yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas, gyvenimo aistra ar tiesiog – gyvenimo būdas. Toks buvo ir vienos garsiausių pasaulio mokytojų – Marijos Montesori (Montessori) (1870-1952) gyvenimas.
Valinga ir atkakli M. Montesori tapo pirmąja gydytoja moterimi savo gimtojoje šalyje Italijoje tada, kai gydytojo profesija buvo prieinama tik vyrams. Tikrąjį pašaukimą – mokytojavimą atrado kiek vėliau, ir visą tolimesnį savo gyvenimą paskyrė vaikų mokymo būdams tobulinti. Artėjant 150 metų gimimo sukakčiai Lietuvos švietimo istorijos muziejus prisimena genialią švietėją.
Montesori ieškojimai
Būdama Romos Universiteto Psichiatrinės klinikos padėjėja, M. Montesori turėjo galimybę stebėti protinę negalią turinčius vaikus. Ji labai domėjosi jų gydymu ir studijavo literatūrą šia tema. Vėliau pati porą metų intensyviai dirbo tokiems vaikams skirtoje mokykloje. Naudojosi gydytojų J. M. G. Itard ir E. Seguino (É. Séguin) tyrinėjimų duomenimis bei taikė juos mokydama vaikus. Ji paruošė vaikus egzaminams, kuriuos šie išlaikė ne blogiau nei sveikieji. Visi stebėjosi M. Montesori ugdytinių pasiekimais, o ji pati suko galvą, kas gi sutrukdė sveikųjų pažangą, kokios priežastys neleido jiems pasirodyti geriau. Jos neapleido vidinis jausmas, kad protinę negalią turinčių vaikų lavinimas yra labiau pedagogikos nei medicinos sritis. Taip pat nuojauta kuždėjo, kad būdai, kuriais buvo mokomi sveikieji vaikai, nebuvo jiems tinkami, o būdai bei priemonės, kuriais ji lavino savo ugdytinius su negalia, specialiai pritaikyti, galėtų tikti ir sveikiesiems.
Nuojautos vedama, siekdama įsitikinti savo sumanymo teisingumu M. Montesori atkakliai studijavo pedagoginę literatūrą. Skaitė įvairius jos pirmtakų per paskutiniuosius du šimtus metų parašytus veikalus. Ji domėjosi filosofo ir švietėjo J. J. Rosėjaus (Rousseau) sumanymais, skaitė pedagogų Fr. Friobelio (Frӧbel), J. H. Pestalozio (Pestalozzi), J. R. Pereiro (Péreire) darbus. Ypatingai tyrinėjo gydytojo J. M. G. Itardo (Itard) ir jo mokinio pedagogo ir gydytojo E. Seguino (É. Séguin) veiklą bei darbus: „Ir ėmiausi to, ko niekada nesu dariusi ir ką maža kas tegalėtų padaryti: nukopijavau itališkai nuo pradžios ligi galo šių autorių raštus, kaligrafiškai, lyg perrašinėdama knygas, kaip benediktinai prieš spaudos atsiradimą. Rašiau kaligrafiškai, kad turėčiau laiko apgalvoti kiekvieno žodžio prasmę ir suprasti autorių dvasią…“ (M. Montesori).
Montesori pasitelkė savo medicinos, žmogaus psichologijos bei vystymosi raidos žinias, skaidė bei jungė visą tyrinėtą literatūrą ir sukūrė išskirtinį ugdymo būdą įvairiapusiškam ir harmoningam vaiko lavinimui. Šią sistemą pagrindė ne spekuliatyviais samprotavimais, bet mokslo išvadomis gautomis ilgų metų bandymais, tiksliais ir atsakingais pastebėjimų ir patyrimų rezultatais. M. Montesori atrado tam tikrus dėsnius, kaip vystosi vaiko intelektas, vaizduotė, auga jo valia. Atrado vaiko jautriuosius laikotarpius – vaiko vystymosi laikotarpius, kuomet jis lengvai ir su džiaugsmu išmoksta tam tikrų dalykų.
Dvasingas M. Montesori ugdymo būdas ypatingai pabrėžė pagarbą vaikui, jo saviraiškai. M. Montesori tikėjo, jog vaikas yra pats savo individualios asmenybės kūrėjas, pats save kuria per tikslingai nukreiptą veiklą specialiai tam paruoštoje aplinkoje.
Toks požiūris į vaiką anuomet buvo naujas, bet priimtinas daugeliui pažangių mokytojų. M. Montesori sekėjai, pirmieji montesorininkai Lietuvoje Marija ir Adomas Varnai tikėjo ja ir antrino „…žmogaus asmenybės augintoju yra pati besiveržianti gyventi ir augti būtybė ir jos gimtosios galios. Vadinas, pats vaikas, tiesiogine žodžio prasme, augina savo žmogiškas vertybes – individines, visuomenines, tautines ir dorovines. Jo kūrybiniame asmenybės darbe niekas negali jo pavaduoti. Šeima, mokykla, visuomenė ir gamtiškoji bei gyvenimiškoji aplinka yra tik padedamos priemonės, bet nevadovaujami dėsniai.
Šeima ir mokykla iki šiol dėjosi vaiko vadovais ir jo asmenybės augintojais. Jos rūpinosi išugdyti jame suaugėlio panašybę. Tuo jos kliudė vaikui augti ir išaugti sau žmogumi, tuo žmogumi, kurio individualumas, visuomeniškumas ir valstybiškumas semia savo pradžią pagrindiniame šaltinyje – paties vaiko prigimtyje. Montesori būde vaikas, kaipo savo asmenybės betarpis augintojas, kaipo žmogaus kūrėjas, yra laikomas pilnai nusipelniusiu naudotis tokiomis pat autonominėmis gyvenimo ir plėtotės teisėmis bei sąlygomis, kokiomis naudojasi suaugėlis“.
Tiriamąjį pedagoginį darbą M. Montesori pradėjo 1907 m. pirmuosiuose „Vaikų nameliuose“. Juos, pertvarkius seną ir apleistą Šv. Lorenco vargšų kvartalą, įkūrė Romos Nekilnojamojo turto institutas. Pirmieji „Vaikų nameliai“ skirti neturtingų šeimų atžaloms socializuoti ir mokyti buvo tikra auklėjimo mokykla. Juose M. Montesori dirbo, stebėjo vaikus bei tyrinėjo vadovaudamasi M. G. Itard ir jo mokinio Seguino darbais „…aš priėmiau jo (Seguino) idėjas, drįstu pasakyti, su tokiu pat karštumu ir atsidavimu, su kokiu jis buvo jas paveldėjęs iš savo mylimojo mokytojo Itardo, kuris mirė jo lyg sūnaus globojamas“.
Žymus prancūzų gydytojas M. G. Itardas ne vienam ligoniui grąžino klausą specialiais klausos pojūtį gydančiais būdais, kuriuos ilgainiui pradėjo taikyti ir visiems kitiems pojūčiams lavinti. Jo švietimo darbai, švietėjiškų mėginimų ir tyrimų aprašymai tuomet buvo pirmieji eksperimentinės psichologijos žingsniai. M. G. Itard aštuonerius metus gydė, stebėjo, tyrinėjo ir aprašė savo darbą socializuojant Prancūzijos miškuose medžiotojų rastą berniuką, vadinamą „Averono laukiniu“ ir pirmasis ėmė savo praktikoje taikyti auklėtinio stebėjimą, taip kaip tai daroma ligoninėse, stebint ligonius. Jo mokinys Seguino tęsė savo mokytojo sumanymus ir po ilgų įtemptų tyrimų metų sukūrė visą vaikų su protine negalia auklėjimo sistemą.
Montesori labai vertino šių gydytojų darbus ir gerą dešimtmetį juos tyrinėjo, tobulino jų mokymo būdus ir priemones bei taikė juos įvairiuose Italijos miestuose kuriamuose „Vaikų nameliuose“.
Šių iškilių žmonių tyrinėjimų pasiekimai leido M. Montesori atrasti ir susisteminti pedagoginius būdus, sumaniai lavinančius vaikų kūną, pojūčius, gebėjimą lengvai išmokti rašyti, skaičiuoti ir skaityti. Pati M. Montesori pripažįsta, kad „Iš tikrųjų, auklėjimo sistema „Vaikų Namuose“ nebūtų galėjusi gimti be ankstesnės pradžios“, t.y. be nuoseklių jos pirmtakų nuveiktų darbų.
Montesori padarė didžiulę mokslinę pažangą, o jos stebėjimo būdas ragino pirmiausiai pažinti vaiką jį atidžiai stebint. Mokytoja manė, kad būtina šio būdo sąlyga – vaikų laisvė veikti. M. Montesori tikėjo, kad tik laisvai ir nevaržomai veikiant ryškėja tikroji vaiko prigimtis, jo išskirtinumas, galimybės. O vaikų psichologiją galima suprasti pirmiausiai būnant ne veikliu mokytoju, o kantriu stebėtoju.
M. Montesori teigė, kad kiekviena mokymo priemonė turi padėti vaikui eiti savarankiškumo keliu. Vaikas viską turi išmokti daryti pats. Ji pastebėjo, kad vaikai kartais prausiami, valgydinami, prižiūrimi taip, lyg jie būtų lėlės. Tačiau suaugusiųjų pareiga nėra aptarnauti vaiką, jų pareiga padėti vaikui išmokti pačiam savarankiškai ir naudingai veikti. Užgniaužiant savarankišką vaikų veiklą suaugę trukdo jiems stengtis siekti savo tikslų. M. Montesori tvirtino, kad nemokant būti savarankiškam, negalima būti ir laisvam, o „kiekviena nenaudinga pagalba yra kliūtis įgimtoms jėgoms plėtotis.“
Mokytojai ir mokomoji medžiaga
Išanalizavusi savo pirmtakų pasiekimus M. Montesori sėkmingai juos pritaikė – parinko tinkamą didaktinę medžiagą „Vaikų namelių“ mokiniams. Ši mokomoji medžiaga – įvairios mokymo priemonės buvo gaminamos Milane, Humanitarinės draugijos dirbtuvėse.
Daugelis tuometinių mokytojų, tarp jų ir Fr. Friobelis, manė, kad naudojant didaktinę medžiagą mokymo eigoje svarbiausias uždavinys tenka mokytojui, kuris turi taisyti vaikų klaidas ir suteikti jiems kuo daugiau žinių. M. Montesori galvojo priešingai. Ji manė, kad svarbu pačiam vaikui dirbti savarankiškai ir pačiam pastebėti bei pataisyti savo klaidas. Todėl M. Montesori didaktinė medžiaga tikrina kiekvieną klaidą. Vaiko klaidos ir sudaro auklėjamąją didaktinės medžiagos reikšmę. Pavyzdžiui, atlikdamas pratimą su ritinide, vaikas įstato skirtingų matmenų ritinėlius į tinkamas ertmes. Jei nepavyksta įstatyti ritinėlio, jis greit pamato savo klaidą. Vaikas vėl čiupinėja, apžiūri, stebi ritinėlių dydžius, lygina juos, įtempia savo dėmesį ir pats pataiso klaidą. Pratimo tikslas nėra išmokyti įvairių daiktų matavimo, tikslas – išmokyti vaiką naudotis esama medžiaga be klaidos. Kai kartodamas pratimą vaikas klaidų nebedaro, tai reiškia, kad ši didaktinė medžiaga jam nebenaudinga. Taigi, vaikas pats save auklėja – didaktinė medžiaga kontroliuoja jo klaidas, o mokytoja tik stebi. Kada, kiek ir kaip mokytoja turi įsiterpti į vaiko auklėjimą priklauso tik nuo pačios mokytojos sumanumo. Todėl M. Montesori manė, kad „Vaikų namelių“ mokytojos turėtų būti labiau psichologės nei mokytojos, turėtų suvokti, kada nukreipti vaiką tikslingai veiklai, o kada leisti jam lavintis asmeniškai. Tik tai supratus galima tinkamai naudoti M. Montesori mokymo būdą, leisti savaimingai vaikui augti bei suteikti jam būtinai reikalingų žinių.
Montesori rašė: „Aš tą jaučiau ir tikėjau, kad ne didaktinė medžiaga, bet mano šaukiąs balsas sužadins vaikus ir pastums juos naudotis didaktine medžiaga ir auklėtis“ (M. Montesori). Ji suprato, koks svarbus vaidmuo tenka mokytojui ir pritarė gydytojui Seguinui, kuris sielojosi, kad „jo darbas nueisiąs niekais, jei nepasiruošią mokytojai“.
Muziejus dalijasi šio būdo grožiu ir kviečia užsukti
Montesori mokymo būdo puoselėtojai – pedagogė Marija Kuraitytė Varnienė ir jos vyras tapytojas Adomas Varnas, jų bendražygė Domicelė Petrutytė skelbė M. Montesori mokymo tiesas Lietuvoje. Tarpukariu jie įkūrė „Vaikų namelius“ Kaune, skaitė paskaitas ir pristatinėjo būdo esmę mokytojams, mamoms, darželių auklėtojoms, vienuolėms.
II-o pasaulinio karo metu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tęsė savo švietėjišką veiklą Vokietijoje karo pabėgėlių stovykloje, o vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Montesorinis M. ir A. Varnų palikimas – naudotos ir kurtos švietimo priemonės, vaikų piešiniai, fotografijos iš JAV sugrįžo į Lietuvą – saugomi Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.
Montesori būdas paplitęs daugelyje šalių jau daugiau nei 100 metų vis labiau garsėja ir Lietuvoje. Lietuvos švietimo istorijos muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Montesori bendruomene: mokyklomis, organizacijomis, mokytojais. Muziejuje rengiamos montesorininkų paskaitos, mokymai ir susitikimai, vykdomi projektai. Atnaujintoje mokymo erdvėje lankytojai išbando specialias montesorines lavinimo priemones. Šiai erdvei įvairaus amžiaus moksleiviams sukurtos švietimo programos „Vaikų darbeliai vaikų nameliuose“ ir „Padėk man tai padaryti pačiam“. Šios mokymo programos prieinamos ir priemonės „Kultūros pasas“ vartotojams. Muziejus dalijasi šio būdo grožiu ir kviečia užsukti.
Autorė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė
Oi, nuo kada Ruso tapo Rosėjum?…