Kaip mokyti vaikus savarankiškumo kasdieninėje veikloje?

Savarankiškumas – tvirtos, savimi pasitikinčios ir laimingos asmenybės požymis. Kiekvienas iš mūsų norime, jog mūsų vaikai suaugę būtų sėkmingi, aktyviai siekiantys užsibrėžtų tikslų, besidžiaugiantys savo pasiekimais, o svarbiausia – laimingi. Svarbu nepamiršti, jog pagrindiniai vaikų protiniai bei elgsenos įpročiai susiformuoja dar prieš pradedant eiti į mokyklą, kuo vėliau, tuo sunkiau tampa juos pakeisti, taigi padėti vaikui ugdytis savarankiškumą turėtume pradėti nuo pat mažų dienų. Apie savarankiškumo mokymąsi kalbamasi su „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelyte.

Kodėl reikia ugdyti savarankiškumą?

„Pirminis savarankiškumas, kurio reikėtų siekti – gebėjimas pačiam apsirengti, pavalgyti, pasirinkti veiklą, žaisliukus ir atlikti elementarius darbelius padedant namų ruošoje. Šie gebėjimai ateityje virs į įpročius ir savaime suprantamus veiksmus, kurie vaikui įvairiose situacijose nebekels streso. Mokėdamas apsirengti, atskirti tinkamus rūbelius pagal oro sąlygas, vaikas mokysis pats priimti, nors ir elementarius, bet sprendimus. Pradės formuotis supratimas, jog pats yra už save atsakingas, o tėveliai jam tik padeda ir pataria. Vaikas taps vis savarankiškesnis, ateityje nesijaus priklausomas nuo aplinkinių. Gebėdamas pats sugalvoti ar pasirinkti, ką norėtų veikti laisvu laiku, su kokiais žaislais žaisti, vaikas išvengs nesaugumo ar nepasitikėjimo jausmo likus vienam ar gavus individualias užduotis mokykloje. Natūralu, jog ugdant vaiką tikrai kils nesklandumų, ne visos užduotys ar darbeliai pavyks iš pirmo karto. Svarbu nepulti darbo atlikti už vaiką, bet nuolat palaikyti jį, patarti ir skatinti mėginti dar kartą. Ateityje susidurdamas su sunkumais vaikas išmoks nepasiduoti iš karto, ieškos būdų juos įveikti“, – teigia „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelytė.

Savarankiškumo ugdymas ne tik mokykloje, bet ir namuose, pagalba namų ruošoje leis vaikui pasijusti svarbiam ir reikalingam, suvokti jog visų indėlis yra svarbus ir siekiant bendro tikslo – švarių namų, visi turi dirbti kartu. Tai padės mažyliui po truputį suprasti, jog visuomenė veikia labai panašiai: darželyje ar mokykloje visi taip pat turime savo vaidmenis, užsibrėžtus tikslus ir dirbame jų link.

Skirtingas amžius – skirtingas savarankiškumo lygis

Vaikai iki trejų metų. Būdamas vos dvejų vaikas turėtų pradėti jausti, jog nebūtina laikyti mamos už rankos, kad jaustųsi užtikrintai. Tuomet pradeda stiprėti noras viską išmėginti ir daryti pačiam. Tam nereikėtų užkirsti kelio baiminantis, jog vaikui kas nors nutiks. Mažylis pasitiki savimi ir žino, jog mama yra kur nors netoliese ir jei prireiks – padės jam. Šiame etape svarbu turėti kantrybės ir suteikti vaikui laisvės išbandyti naujus dalykus, taip neslopinant jo natūraliam bandymui tapti savarankišku. Iki trejų metų vaikai pasaulį pažįsta per pojūčius: stebėdami, liesdami, ragaudami ar užuosdami, taigi itin svarbu leisti jam kuo daugiau patirti ir atrasti.

Vaikai iki ketverių metų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai pradeda atrasti savąjį „aš“ – tai yra tas periodas kuomet vaikai itin aktyviai tikrina ir matuoja ribas, kas jiems galima ar negalima, dažniausiai tai pasireiškia prieštaravimais, nesutikimu ar tiesiog „atsikalbinėjimu“. Tai labai svarbus indikatorius, jog vaikas jaučiasi nesaugiai suvokdamas jį supantį pasaulį, tiksliau – nesuvokdamas ribų kur jis saugus, kur jau nebe. Šis etapas – puikus metas pradėti su vaiku kuo daugiau kalbėtis, tartis dėl veiklų kurias veiksite ar kaip tvarkysitės žaisliukus. Padėdami vaikui suvokti esančias ribas, taisykles namie ar vykstant į svečius suteiksite jam saugumo jausmą, kurio taip trūksta šiame amžiaus tarpsnyje.

Vaikai iki penkerių metų. Ketverių metukų vaikas jau turėtų gebėti, galbūt su nedidele tėvelių pagalba ir, žinoma, priežiūra, pats apsimauti kojines, kelnes, apsirengti megztinį, užsisegti didesnes sagas. Tokio amžiaus vaikas jau gali pats viską valgyti, galbūt dar prireiks pagalbos naudojantis peiliu, bet šaukštas ir šakutė problemų kelti nebeturėtų. Keturmečiai turėtų būti puikūs pagalbininkai tvarkantis namuose – sudėliojant žaislus į vietas, nunešant indus į kriauklę, prie stalo pristumiant kėdes ar laistant gėles. Patikėdami vaikui nedideles užduotis leisite jam jaustis pilnaverčiu šeimos – komandos nariu, po truputį suvokti atsakomybės sąvoką ir džiaugtis savimi sėkmingai įvykdžius darbelį.

Vaikai iki septynerių metų. Su penkerių – šešerių metų vaikais toliau ugdykite jų savarankiškumą deleguodami jiems vis sudėtingesnius ar didesnius darbelius. Galite susitarti dėl ilgalaikių atsakomybių – kartu pasodinkite gėlytę ir lai vaikas ja nuolat rūpinasi, nepamiršta palaistyti. Šio amžiaus vaikas turėtų sugebėti ramiai žaisti vienas, pats susirasti jį dominančios veiklos, atlikti įvairias užduotėles. Jei girdite žodelį „nemoku“ – nepulkite užduotėlės ar darbelio daryti už vaiką. Klauskite ko jis nemoka, kas jam neaišku. Tarkitės, kokius veiksmus jis galėtų atlikti, išbandyti ir taip padėkite jam po žingsnelį pačiam atrasti kelią link sprendimo.

Reikėtų suvokti, jog visi vaikai skirtingi ir kai kuriuos dalykus vieni gali pradėti atlikti daug anksčiau, kitus – vėliau. Pabandykite pajausti paties vaiko tempą ir prie jo prisitaikyti, tai itin svarbu, kad vaikas natūraliai išmoktų savarankiškumo.

Ką patys vaikai atranda savarankiškume?

„Sėkmingai paties vaiko atliktas darbelis suteiks jam itin daug laimės, ypač jei nuolat su juo kalbėsite apie progresą. Pasitikintis savimi ir savarankiškas vaikas rečiau pasimes netikėtose situacijose, lengviau ir drąsiau priims sprendimus ar gebės pasirinkti iš kelių opcijų. Greta formuosis ir vaiko asmenybė, sveikas ir kritiškas savęs vertinimas, stiprės noras domėtis, išbandyti naujus dalykus, pasistengti dar labiau ir judėti į priekį. Tai maži pasiekimai, bet jie yra labai svarbūs“, – teigia priešmokyklinio ugdymo mokytoja Vaiva Čičelytė.

Savarankiškume vaikai taip pat atranda ramybę. Suvokdami, jog ne visada pavyksta iš pirmo karto ir visada gali pamėginti dar ir dar, eksperimentuoti ir ieškoti kitokių būdų, vaikai iškilus sunkumui nepuls į paniką, ašaras ar pykčio ir liūdesio demonstravimą. Suaugę tokie žmonės nebus priklausomi nuo gausių materialinių išteklių ar aplinkinių globos. Jie nebus išlepę ir gebės susidoroti su iškilusiais gyvenimo sunkumais.

Svarbiausias veiksnys – augantis vaiko emocinis savarankiškumas. Atsiranda pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ar naujos aplinkos. Emociškai savarankiškas žmogus geba ramiai priimti sprendimus, suvokti savo pasirinkimų rezultatus bei pasekmes. Pasitikint savimi vaikui lengviau adaptuotis darželyje ar mokykloje, jis geba bendrauti su aplinkiniais, yra atviras idėjoms bei naujai informacijai.

Kaip mokyti savarankiškumo namie kasdienėje veikloje?

Galimybės mokymui(-si) yra visur aplink mus, reikia tik šiek tiek kūrybiškumo. „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja V. Čičelytė dalinasi mokykloje naudojamais savarankiškumo ugdymo būdais, kuriuos lengvai galite pritaikyti ir namuose:

–        Tvarkymosi laikas. Mokykloje mokomės patys susitvarkyti savo asmenines priemonių, rūbų spinteles, susidėti daiktus į vietas. Kiekvieną dieną tvarkymosi laikas yra tas pats ir jau tapęs kasdieniu ritualu, kuriuo pabaigiame dieną. Patariame šeimose taip pat turėti sutartą laiką, kada tvarkosi visi šeimos nariai. Vaikas matydamas, kad tvarkosi visi, suvoks ir formuos įprotį susitartu laiku susitvarkyti kambarį. Su mažyliais pradėkite nuo žaisliukų sudėjimo į dėžę, o vyresnėlių jau galite prašyti padėti surūšiuoti skalbinius į atskiras krūveles, sudėti daiktus į jų vietas, palaistyti gėles. Labai svarbu, kad jūs būtumėte vaikui pavyzdžiu, ką darysite jūs, tą mielai atkartos ir vaikas.

–        Savarankiškas apsirengimas, susiruošimas. Prieš keliaujant į lauką ar išvykas su vaikais sutariame, kiek turime laiko susiruošti ir kada jau turime išvykti. Pradžioje rengiamės visi kartu, sutartu ritmu, tariantis ką maunamės pirmiausia, ką velkamės po to. Po kiek laiko mokiniai viską įsimena ir puikiai susiruošia patys. Savaime suprantama, jog pats vaikas to neišmoks. Namuose padėkite jam parodydami kuo skiriasi geroji rūbo pusė nuo vidinės, pamėginkite rengtis kartu: greta sudėkite savo ir vaiko drabužėlius, viską darykite jo tempu ir rodykite pavyzdį. Svarbiausia neskubinti vaiko ir leisti jam pačiam pabaigti pradėtą darbą.

–        Asmeninė higiena. Prieš kiekvieną valgį plaunamės rankas, po – dantukus. Kol mokiniams nėra susiformavęs įprotis tai daryti, dažnai tenka priminti, vėliau patys primena vieni kitiems ir tai tampa šauniu įpročiu. Taip pat ir su lovytės pasiklojimu – prieš ir po miego.

–        Maisto pasirinkimas. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti, kiek ir ko jis nori valgyti. Žinoma, kalbėkite apie daržovių naudą, šiltos sriubos svarbą jo racione ir pasekmes. Skirkite laiko tam paaiškinti.

–        Individuali veikla. Kiekvieną dieną mokiniams skiriama individualaus laiko jų veiklai pagal pomėgius. Labai svarbu turėti laiko net ir mokykloje, kurį gali skirti tik sau. Per laisvą laiką mokytojas parodo galimybes, žaidimus, ką galime veikti. Mokinys pats renkasi ir priima sprendimą, ką nori veikti savo laisvu laiku. Leiskite jam ir namuose užsiimti veikla pačiam. Susitarkite, jog kuriam laikui einate skaityti, o vaikučiui pasiūlykite pasirinkti norimą veiklą. Panašiai galite įtraukti vaiką į šeimos sprendimų priėmimą. Papasakokite jam, kokias alternatyvas svarstote, pasiteiraukite, kas ir kodėl jam būtų įdomiausia. Įtraukite vaiką į diskusiją ir leiskite jam pajusti, jog jo nuomonė taip pat svarbi.

Svarbu nepersistengti pernelyg globojant. Leiskite vaikui pačiam rengtis, valgyti, tvarkytis. Kartais tėvai dėl savo perdėto nerimastingumo, pernelyg didelės globos linkę beveik viską padaryti už vaiką. Taip jis viską gauna be didelių pastangų ir mokosi bejėgystės, turi mažai progų ir erdvės pamėginti pats, pradėti, pabaigti, ieškoti sprendimų, kai nesiseka ir pan. Tėvams tiesiog reikėtų vengti kraštutinimų su globa ir rūpesčiu. Jei mokykloje eidami į lauką vaikai rengiasi, patys aunasi batus, tad labai svarbu, kad tėveliai namuose vaikučių neaprenginėtų, o lauktų ir leistų jiems patiems tai daryti, kad ir kiek tai užtruktų. Tai yra savarankiškumo ugdymo pradžių pradžia. Vos tik vaikas gali tai atlikti pats, tėvai turi atsitraukti ir neužgniaužti vaiko savarankiškėjimo savo jau nebereikalinga pagalba.

Svarbu nelyginti su kitais vaikais. Yra daug informacijos apie tai, kokiame amžiuje ir ką vaikas turėtų mokėti daryti. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas tam tikros srities gebėjimus atskleidžia labai individualiai. Todėl venkite tokių pasakymų kaip „Kiti tokio amžiaus vaikai jau užmiega patys“, „Tavo draugas pats apsirengia, o tave dar aprengti turiu“ ir kt. Geriausia, ką galite padaryti, tai kantriai būti šalia ir pagirti ar paskatinti, kai mažajam pritrūksta kantrybės.

Apie „Šiaurės licėjų“:

Mūsų mokiniai – kintančio pasaulio dalyviai, aktyvūs tyrinėtojai. Remdamiesi sėkmingiausia Europoje Šiaurės šalių mokymo sistema auginame kūrybiškus ir mąstančius ateities lyderius, kuriems dabar dar tik šešeri ar septyneri metai. Mokykloje orientuojamasi į visapusišką vaiko ugdymą ir siekiama, kad mokinys ne tik turėtų kuo daugiau žinių ir informacijos, bet ir įgytų įgūdžių, kurie padėtų tuo pasinaudoti kasdieniame gyvenime. Didelį dėmesį skiriame patirtiniam mokymui(si), kur visos ugdymo veiklos yra realizuojamos per vaikų asmeninę patirtį. Tikime, kad vaikai geriausiai mokosi iš savo patirties, savo mažų atradimų, eksperimentų ir žaidimų.

Manome, kad švietimo sistema privalo keistis ir siekiame prie to prisidėti. Kartu su naująja karta ugdome ir „Šiaurės licėjuje“ dirbančius pedagogus, kad jie deramai atliktų savo misiją – augintų savarankišką ir kūrybingą, jau mokykloje maksimaliai savo gebėjimus atskleidžiančią stiprią asmenybę.

Remdamiesi ilgamete leidyklos „Šviesa“ patirtimi, nūdienos aktualijas ir iššūkius atitinkančias metodikas kuriame patys. Suprantame švietimo sistemą ir esame pasirengę ją tobulinti.