K.Garšva. Nuolaidos lenkams negerina santykių su Lietuvos piliečiais

Skelbiame Hab. dr. Kazimiero Garšvos pasisakymą iš  rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusios konferencijos  „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtos pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.

Dabartines problemas aš suskirsčiau į 10 dalių. Pirmoji būtų Lenkijos santykiai su Lietuvos Respublika. Kadangi strateginis  partneris nepripažįsta okupacijos, kišasi į respublikos reikalus, panašiai šiek tiek  kaip prie rusų, trečia, turi net programą Rytų Lietuvai ir nori integruoti gyventojus, bent dalį, į Lenkiją ir trukdo integruotis į Lietuvą.

Jeigu nueitumėte į kurią nors lenkišką mokyklą, pamatytumėte ant sienos šūkį, kurį aš ir dabar regiu,  kuris valstybine kalba skambėtų: „gimiau Lietuvoj, myliu Lenkiją“. Žinoma, niekas nedraudžia mylėti ką nori, bet kas yra Tėvynė ir kieno pilietis esi per 20 metų vertėtų žinoti, o kokia gimtoji kalba, taip pat reikia vertėtų žinoti, nes būna ir gyventojų surašymas. Mūsų broliai lenkai daugiausia yra vietiniai, tik pakeitė ir gimtąją kalbą, ir tautybę. Niekas jiems neprikaišioja, Lietuvos ir Lenkijos sutartis garantuoja visas laisves pasirinkti ir tautybę, ir kalbą, bet Konstitucija reikalauja nekenkti savo Tėvynei ir valstybei, kurioje gyveni.

Dauguma lenkų nori ramiai dirbti, uždirbti ir kad niekas jiems netrukdytų, bet būtent Valdemaro Tomaševskio partija ir kursto prieš Tėvynę ir „gina“ juos, kadangi reikia, kad piliečiai balsuotų už tą partiją. Tam, kad ji būtų reikalinga, tai ji turi ką nors ginti ir „gerus“  darbus daryti, bent kad jai taip atrodytų.

Strateginio partnerio poveikio priemonės yra dezinformacija spaudoje, Lenkijos valstybinių institucijų protestai, europarlamentarų parašų rinkimas, mitingų, piketų organizavimas.

Kadangi Tusko ir Sikorskio yra nurodyta, jog santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su tautine mažuma, o  Lietuvos lenkų padėtis yra geriausia pasaulyje, tai kodėl labiausiai Lenkija skundžiasi dėl Lietuvos, aš 10 metų galvojau.

Sprendžiu, kad  V.Tomaševskio partija nustos verkti tada, kai Vilniuje bus kaip Lenkijoje, tai yra toks pat gyvenimas. Ką mūsų valstybė bedarytų – sakysim, padarė 20 lengvatų, tai dėl to tik blogiau. Pavyzdžiui, įkūrė Balstogės universiteto filialą,  ko nėra nė vienoje valstybėje, mokinio krepšelį 21 proc. pridėjo, Vidtmanną kultūros viceministru paskyrė.

O kaip jie  atsidėkoja? Iš karto du mitingai, piketai. Nors dar nebuvo pasibaigusios derybos Varšuvoje, jau tas mitingas pakirtas. Nieko blogo nebūtų, jei būtų galima eiti į jį demokratiškai, bet jeigu prievarta įkiša ir dar prižiūri ir kai kuriuos net iš mokyklos išmetė, kurie į rugsėjo 2-osios dienos mitingą nevažiavo, tai yra labai nedemokratiška. Mes demokratizuojame Baltarusiją, o čia yra baudžiava Šalčininkų, Vilniaus rajonuose ir reikėtų taip pat vietiniams gyventojams padėti, kadangi yra atleidinėjama iš darbo, prievarta verčiama net eiti į lenkišką mokyklą, konkrečiai, Mickūnuose, ir atleidžiami iš darbo, kurie nepereina į kitą darželį. Tai negirdėtas dalykas Europos Sąjungoje, galbūt europarlamentarai imsis kada nors  padėti būtent skriaudžiamiems lenkams ir „Vilnijos“ draugija tai daro.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija dezinformuoja, kad mes norime lenkus sulietuvinti, tai yra didžiausia nesąmonė, skleidžiama 20 metų. Man baisiausias dalykas, jei Valdemaras Tomaševskis užsirašytų lietuviu, nes mes ir taip turime pakankamai nelojalių piliečių. Tai supranta net gimnazistai, nes į rugsėjo 2-osios piketą atsisakė eiti 15 proc. Jono Pauliaus II gimnazijos gimnazistų ir 14 proc. A.Mickevičiaus gimnazijos mokinių. Tai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos duomenys, galbūt jų buvo ir daugiau.

Kaip tas problemas spręsti? Buvo toks „Delfi“ straipsniukas: jeigu įstatymai neleidžia rašyti dvigubos w, tai gal galima juos pakeisti? Kaip aš sakiau, po  20 nuolaidų reikia dar  50 nuolaidų, kad jau būtų teritorinė autonomija Lietuvos Respublikoje ir tada iš tikrųjų gyvenimas kai kam pagerėtų. Bet iš tikrųjų problema nebūtų išspręsta. O dėl tos vienos raidės, apie kurią rašė Sirutavičius ir kiti žyniais apsiskelbę kalbėtojai, dar toks Savukynas per radiją ir TV nesąmonių skelbia, tai reikėtų ne vienos, o  140-ties ir nė vienas iš čia esančių ir nesančių nemokėtų tų raidžių nei ištarti, nei parašyti. Ir  būtų dar blogiau, ir dar brangiai kainuotų.

Pirmiau viską reikia rimtai aptarti, ar to reikia. O lenkai turėjo tą rašybą  jau 60 metų, pavardės yra nusistovėjusios ir aš kaip kalbininkas nematau reikalo jų keisti. Ir dar. Buvau nelietuviškų mokyklų komisijos prie Švietimo ministerijos pirmininkas ir prieš 15 metų siūliau mokytis valstybinės kalbos, bet niekas  neklausė ir dar keikėsi. O dabar jie sako, va, reikia 11 metų, kad mes galėtume tą programą išeiti.  Žinoma, jei buvo apsileista, bet dabar būtų didžiulė neteisybė palikti du skirtingus egzaminus būtent dėl lenkų. Kadangi pusė lenkų eina į mokyklas valstybine kalba, o eina dėl to, kad  nori išmokti valstybinę kalbą. Jeigu „Vspulnota Polska“ turėtų proto, ji kaip tik palaikytų tą Švietimo įstatymo punktą, nes jei bus sustiprintas valstybinės kalbos mokymas valstybinėse mokyklose, jie ir pasiliks lenkiškose mokyklose. O tai yra didžiausias lenkų bendruomenės ir  V.Tomaševskio partijos noras. Jie ir šito nesupranta.

Skirtingai egzaminuojant skriaudžiami patys lenkai. Vienas brolis eina į lenkišką mokyklą, o kitas – į lietuvišką. Būtent lietuviškoje mokykloje žymiai daugiau reikalaujama. Tą skirtumą būtų galima palikti tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų laikomas lengvesnis egzaminas, tai jį ir nurodyti balais. Jei, sakysim, mokinys lenkiškoje mokykloje gauna 10 balų, tai iš tikrųjų reikėtų rašyti 8 ir dar papildomai egzaminuoti. Turime būti teisingi, nes kitaip yra korupcija. Jei vienoje mokykloje reikia atsakinėti lengviau, duoda ir žodynų, o jei esu iš kitos mokyklos, man yra kiti reikalavimai. Tai nusikaltimas prieš pačius mokinius. Yra sugadinta nemažai  ir gyvenimų, nes yra pakankamai neišlaikiusių, neįstojusių į aukštąsias mokyklas, jiems teko daug pergyventi. Tiesiog nereikia skriausti savo mokinių.

Apie vietovardžius. Lietuvos Respublika atkurta lietuvių etninėse žemėse. Visi autentiški vietovardžiai nustatyti  1944 metais  ir nereikia drumsti vandens. Kaip tik po karo išsiaiškinta, kokios formos buvo autentiškos ir mes jas turime. Lenkų rinkimų akcija neklausia tų dalykų ir galvoja, kad parašys „Nemenčyn“, tai bus senoviška autentiška forma.  Dar prieš 100 metų vienas  poetas rašė: „O koks durnas Nemenčynas, kas prigimtos kalbos ginas“. Visos tos formos yra seniai nustatytos ir nereikia  juokinti žmonių ir skelbti netiesą.

Tas pats yra dėl baltiško paveldo Lenkijoje. Tas plotas sudaro maždaug ketvirtadalį Lenkijos teritorijos, kur gyveno lietuviai, jotvingiai ir prūsai. Mes nekeliame absoliučiai jokių pretenzijų nei dėl užrašų, nors reikėtų autentiškų, neskiriame pinigų jokioms mokykloms užrašams ir kokių nors organizacijų veiklai organizuoti. Net kai Lenkijoje uždažė tas lenteles, nepateikėme notos ir A.Kubilius nevažiavo aiškintis tų reikalų. Nors čia Lenkijos garbės reikalas, bet jie iki šiol neišsiaiškino ir nenorės išsiaiškinti, deja. Bet čia jų problema.

Ką siūlytume? Yra tikslinga parengti programą Rytų Lietuvai, partijų sutartį. Turi būti institucija, į kurią vertėtų kreiptis  ir ji turėtų įgaliojimus. Ne taip kaip dabar, kai Meliano ar Vidtmanno pajuokai skiriami pinigai ir dar daroma žala. Reikėtų, atnaujinant sutartį su Lenkija, įvertinti lietuvių etninių žemių okupaciją, atkurti Regioninių ir etninių reikalų komisiją,  departamentą bei parenmti „Vorutos“ laikraščio priedą lenkų kalba.

Rimtų problemų tarp Lietuvos Respublikos piliečių nėra. Gaila, kad jas kursto užsienio piliečiai.